Taigi Rugsėjis praėjo puikiai. Nekarto nesusitikau su Vilijamu . Bet štai tėtis jau išvažiavo, nes spalio pradžia ir nuo dabar jo jau nematysiu labai ilgai. Tad nusprendžiau išeiti į lauką ir pavedžioti šunį. Pasukau link parko. Ir atsisėdau prie fontano, grožėjaus juo. Staiga pamačiau Vilijamą. Jis sedėjo ant šalia esančio suoliuko ir kalbėjo telefonu.
Mano širdis ėmė virpėti. Aš jo taip pasiilgau. Aš jį taip myliu. Nusprendžiau tiesiog ramiai, nepastebimai praeiti pro jį. Man nepasisekė. Tik pamatęs mane skubiai padėjo ragelį, atsistojo ir priėjo prie manęs.
- Nejaugi čia tu ?- apstulbes paklausė.
-Ne čia ne aš ,- piktai pasakiau ir nuėjau.
Jis mane pasivijo:
- Aš tau viską paaiškinsiu ok ? Eime kur nors pasikalbėti gerai ?
- Ne ,- nors labai norėjau su juo dar pabūti vaidinau, kad man nei šilta nei šalta.
- Tu viską suprasi aš tau sakau,- viltingai sakė.
- Sakau man nerūpi,- vis dar buvau šalta. Ir tada pasakiau :
- Jei būtum mane mylėjęs būtum mane susiradęs .
- Čia prikišo nagus tavo mama,- pasakė.
Tada man pasidarė įdomu :
- Gerai labai trumpai pakalbėsim,- vis dar piktai išdrožiau.
