Ji yra vilkė ✓

6

Praėjo keletas dienų. Visą laiką mums nebuvo išleista išeiti iš kambarių, net maistą atnešdavo tarnaitės.

Vis labiau pykau. Kas vyksta? Juk vilkolakiai dar nepasiekė pilies. Vietoj to, kad čia tupėti, tuo tarpu bent jau aš galėčiau treniruotis ir netrukus būčiau priimta į kovotojus.

Ėjau iš proto tupėdama kambaryje. Nepasidaviau ir mankštinausi bei treniravausi. Iš Rozos jokio atsako negavau.

Skaičiau knygą, kai pasigirdo balsas:

-Ką skaitai?

Krūptelėjusi pašokau. Ant palangės sėdėjo vaikinas ilgais juodais iki pečių plaukais. Jo rudos akys įdėmiai mane stebėjo. Vaikinas draugiškai šypsojosi.

-Kaip čia patekai? - paklausiau jo ir ėmiau lėtai trauktis atbulyn.

Įtempusi raumenis, pasiruošiau pulti.

-Pro langą, - nusijuokęs atsakė jis.

Susiraukiau. Ko jis juokiasi? Ir išvis, kas jis toks? Nieks taip paprastai į princesės kambarį pro langą neįsibrauna, o tuo labiau...

Pala, taigi šis kambarys yra bokšte, virš penkių pilies aukštų. Kaip šis vaikinas čia pateko? Užlipti negalėjo, nors gal jis geba valdyti magiją?

-Ko tau reikia? - griežtai jo paklausiau.

-Norėjau vėl susitikti su tavimi. Seniai nesirodei kalnuose, - ramiai atsakė vaikinas.

Sutrikau. Ar mes kažkada matėmės?

-Pirmą kartą tave matau, - iškošiau pro dantis.

-Na, žmogaus pavidalu, taip. Bet šiaip mes jau matomės antrą kartą.

Po šių žodžių, vaikinas atsistojo. Tuomet užsimerkė. Kai juodaplaukis po kelių sekundžių atsimerkė, tyliai aiktelėjau.

Vaikino akys buvo raudonos! Atpažinau jį. Tai vilkas, kurį buvau susitikusį kalnuose.

-Tu vilkolakis! - išsigandau.

Vaikino veidas apsiniaukė. Jei užrikčiau, niekas labai neišgirstų. Įkvėpiau ir iškvėpiau. Iš galvos pašalinau visas nereikalingas mintis.

Jėga aš jį nelabai įveikčiau, tad nusprendžiau pasinaudoti magija.

Netrukus mano delnuose sušvito sidabro spalvos magija. Nutaikiau delnus į vaikiną ir paleidau magijos pliūpsnį į jį.

Juodaplaukis suaimanavo iš skausmo ir parklupo ant kelių. Kviečiausi stipresnę, auksinės spalvos magiją, bet ši nesirodė.

Priėjusi prie vaikino, stipriai spyriau jam į pilvą, o tada trenkiau į veidą. Kai pasiruošiau užlaužti jo rankas už nugaros, jis staigiai pačiupo mane už liemens ir netrukus atsidūrė virš manęs.

-Nesitikėjai, princese, - įžūliai šyptelėjo vaikinas.

Velnias! Rodos, susimoviau. Dabar man bus šakės!