Ji yra vilkė ✓

17

Jau ėmė švisti. Averlenas pakėlė mane ant rankų ir nunešė prie aviečių krūmo. Tenais gulėjo numesta mano kuprinė.

-Nežiūrėk, - sumurmėjau.

Išgirdau, kaip vaikinas nusijuokė. Jaučiausi nejaukiai. Nors jis ir matė mane nuogą, vistiek jutau gėdą. Nenorėjau galvoti apie tą mūsų nuotykį...

-Gerai, nežiūriu, bet tau nėra ko gėdytis. Esi nuostabi mergina su nuostabiomis kūno dalimis, - meiliai pasakė Averlenas.

Kai jis pagaliau mane paleido, staigiai pasislėpiau tarp krūmų šakų, padengtų žaliais lapeliais.

Žvilgtelėjau per petį. Vaikinas buvo nusisukęs. Lengviau atsikvėpiau. Atsisegusi kuprinę išsitraukiau juodas kelnes, juodus trumparankovius marškinėlius ir tamsiai mėlyną megztinį. Apsirengusi išsitraukiau maistą. Kaip seniai nevalgiau.

-Averlenai, gal nori pavalgyti? - išėjusi iš krūmų, paklausiau juodaplaukio.

-Su mielu noru, nes jau pabodo maitintis kiškiais, - nusijuokęs tarė jis.

Sustingusi spoksojau į jį. Jis maitinasi kiškiais?

-Aš juk iš dalies vilkas, nieko keisto, - pasakė vaikinas ir atsisėdo ant seno, nuvirtusio rąsto.

Vis dar stovėjau. Nejau jo tas pasakymas mane išgąsdino?

-Nebijok, juk nesuvalgysiu tavęs, - šyptelėjo vaikinas.

Nusipurčiusi prisėdau šalia jo. Išvyniojau maistą ir mes ėmėme valgyti.

Prisiminiau jo žodžius. Pasidomėjau:

-Tu esi vilkas tik iš dalies? Kaip tai suprasti?

Juodaplaukis nuleido galvą ir įsispoksojo į žemę. Laukiau. Jau maniau, kad jis mane ignoruos, bet vaikinas vis dėl to lėtai prakalbo:

-Mano tėvas buvo vilkolakis, o mama ragana. Tad esu hibridas.

-Tai dėl to tau niekaip negali pakenkti sidabras? - ėmiau vis labiau suvokti.

-Ne dėl to. Tiesiog magija, esanti mano viduje, saugo mane nuo bet ko. Esu nemirtingas.

Susidomėjusi stebėjau vaikiną. Vis daugiau ir daugiau apie jį sužinau. Ir vis labiau imu juo pasitikėti.

-Nieko sau... - tarstelėjau. Tada nedrąsiai pridūriau. - Tikiuosi, kad galėsi man atleisti už viską, ką padariau.

-Apie ką kalbi? - pakėlė galvą Averlenas.

-Aš tave suviliojau, bandžiau nužudyti du kartus, negražiai išvadinau... - susigėdusi nuleidau galvą ir žvelgiau į savo rankas.

-Ei, pamiršk tai. Ant tavęs neįmanoma pykti, - tai pasakęs, Averlenas pakėlė mano smakrą.

Mūsų žvilgsniai susitiko. Jis sulaikė kvėpavimą, o maniškis patankėjo. Jis pasilenkė arčiau mano veido. Ar aš nedarau klaidos? Ne. Mano nuojauta nekužda man nieko blogo. Mūsų lūpos tuoj tuoj susijungs...

Staiga pasigirdo urzgimas. Mes sustingome. Lėtai pasukę galvas į šoną, išvydome dvi vilkolakių gaujas. Velnias, kaip mes jų neišgirdome! Vienų kailiai buvo ugninio atspalvio, o kitų žydro.

Ugnies ir Vandens gaujos. Averlenas suspaudė mano ranką. Nuryjau seiles. Kaip mes dabar išsisuksime?