Ji yra vilkė ✓

18

Averlenas paėmė mane už rankos. Kiek sutrikau nuo jo prisilietimo. Pasistengiau nekreipti dėmesio, bet sunkiai sekėsi.

Vilkai piktai šiepė savo aštrias iltis. Užgniaužiau baimę. Aš drąsi, ne vieną alfą esu nužudžiusi.

-Vilkiuke, susitvarkyk su Vandens gauja, o aš Ugnies. Paimsiu vieną durklą, - sušnibždėjo Averlenas ir, pridėjęs savo kitą ranką man prie liemens, ištraukė iš už diržo vieną sidabrinį durklą.

Paėmiau kitą ir stengiausi atsikratyti vaikino rankos. Ką jis sau leidžia? Flirtuoja vidury miško, kai mus nori sudrąskyti dvi vilkolakių gaujos?

Mes staigiai pasileidome į skirtingas puses. Aš peršokau per porą mėlynų vilkų ir spyriau keliems, kurie ruošėsi man įkąsti. Išsisukinėdama vengiau susirėmimų. Jie šalti kaip ledas, mirčiau vien nuo jų prisilietimų.

Akimis suradau alfą. Greitai artinausi prie jo. Jis pasiruošė šuoliui. Mes pašokome į orą vienu metu. Tarp mūsų buvo gal kokie trys metrai atstumas. Nieko nelaukusi taikliai paleidau durklą, mesdama į alfą. Sidabro ašmenys įsmigo į vilkolakio krūtinę ir palietė širdį. Vilkas krito negyvas. Netrukus visi vilkai krito išleidę savo paskutinius atodūsius.

Nusileidusi ant žemės, atsisukau į Averleną. Šis savo darbą atliko puikiai.

Juodaplaukis greitai pribėgo prie manęs ir tarė:

-Imk kuprinę ir bėk iš čia tolyn kiek kojos neša.

Nieko nesuprasdama suraukiau antakius.

-Čia artinasi visų likusių gaujų alfos. Jie bėga pas mane. Ir tik aš sugebėsiu greitai juos nužudyti. Tavo giminė bus saugi.

Ausyse zvimbė. Rodos, nustojau kvėpuoti. Viskas maišėsi. Pala, kas vyksta?

-Kodėl jie bėga pas tave? Juk tu neturi gaujos, - stengiausi pagauti vaikino mintį.

-Taip, neturiu, bet aš vis dar esu alfa. Alfos gaujos alfa. Duokš visus durklus ir bėk į Niurzgiją. Siena jau nebetoli. Išlaisvink Rozą ir Niką su jo vaikais, - pasakė Averlenas. Jo veido išraiška buvo susikrimtusi.

-Iš kur žinai apie juos?

-Paklausk apie mane Niko. Jis tau viską papasakos. O dabar bėk, mano vilkiuke, - meiliai tarstelėjęs, vaikinas prisitraukė mane.

Man nespėjus nieko pasakyti, Averlenas pabučiavo mane. Negalėjau daugiau kovoti su savimi. Kova nulemta. Aš jos nelaimėsiu, tad belieka kvailai pasiduoti. Vis tik gausiu prizą. Jį - Averleną.

Atsakiau į bučinį. Išgirdus staugiant vilkus, man suspaudė širdį. Vaikinas išėmė durklus, esančius užkištus už mano diržo, ir paleidęs mane, švelniai stumtelėjo tolyn.

-Aš negaliu... - sušnibždėjau.

Ašaros tuoj tuoj grąsino išsiveržti.

-Dabar aš esu tavo alfa. Ir įsakau tau bėgti, - juodaplaukio akys nušvito raudona spalva.

Paklusau. Nusisukusi ėmiau iš visų jėgų bėgti tolyn, stengiausi neatsigręžti. Jaučiau viduje, kad Averlenas nepražus. Dabar aš buvau reikalinga Rozai ir savo sesės šeimai.

Nusivaliusi ašaras, bėgdama pabandžiau pažadinti savo viduje tunančią vilkę. Mano akys nušvito geltona spalva ir aš ėmiau greičiau bėgti.

Miškas ėmė retėti ir netrukus išvydau aukštą, tamsiai pilką plytinčią sieną. Niurzgijos karalystė. Aš ją pagaliau pasiekiau.