Ji yra vilkė ✓

13

Pabudau, nes kažkas mane stipriai purtė.

-Pabusk, po velnių, tu neturi mirti, Kleo. Pabusk!

Prasimerkusi netekau žado. Prie manęs buvo pasilenkęs tas pats vaikinas, su kuriuo permiegojau. Vilkolakis. Kažkurios gaujos alfa.

Galvojau, ką man daryti. Aš čia guliu sužeista, o jis gali bet kada mane nudėti.

-Tu? - sušnibždėjau.

-Šiaip tai aš turiu vardą. Averlenas, malonu, - šyptelėjo juodaplaukis.

Man pasidarė silpna. Aplinkui telkšojo balos kraujo. Averlenas. Koks įdomus vardas.

-Atrodai nekaip... Bet turiu idėją, kaip tave išgydyti, - toliau kalbėjo vaikinas.

-Neliesk manęs... - bandžiau priešintis, bet Averlenas neklausė manęs.

Jis pasivertė pusiau vilkolakiu ir įkando man į kaklą. Suinksčiusi iš skausmo sunkiai kvėpavau. Kūną apleido jėgos, viską skaudėjo.

Negalėjau daugiau pakęsti šitokio skausmo. Sukandusi dantis leidau ašaroms riedėti mano skruostais.

-Labai skauda? - susirūpinęs paklausė manęs vaikinas.

Atkakliai tylėjau. Jis akivaizdžiai mane nužudys su savo įkandimu.

Užsimerkiau. Pajutau, kaip stiprios rankos apglebia mano kūną ir pakelia. Averlenas kažkur mane nešė, bet man buvo ne motais. Mano trumpas gyvenimas netrukus pasibaigs.

Visą laiką, kol mane nešė vaikinas, aš leisgyvė stengiausi sulaikyti vis naujai besiveržančias ašaras, bet viduje aš jau buvau morališkai palaužta. Visiškai.

Staiga pasigirdo vilkų staugimas. Gauja artėjo mūsų link, ir tai jaučiau ne aš viena. Atsimerkiau. Averlenas stovėjo nejudėdamas. Jis uostė orą ir žvalgėsi aplinkui. Jo ilgi iki pečių plaukai buvo surišti į uodegą. Jo nuoga krūtinė sunkiai kilnojosi. Jis bijo?

Norėjau paklausti jo, ar jis dabar mane paliks čia ir bėgs ar... Ar jis tik nori man padėti? Tikriausiai jo įkandimas man kažkaip turėtų padėti... Kodėl jis dar su manim terliojasi?

-Ilties gauja. Jų iltys aštriausios negu kitų vilkolakių. Ar su savimi turi dar sidabrinių durklų? - pažvelgė į mane vaikinas.

Tyliai aiktelėjau. Aš žiūrėjau tiesiai Averlenui į akis, kurios buvo raudonos. Jos mane užbūrė, vaikino kvėpavimas buvo arti manojo veido, nuo jo kūno sklindanti šiluma priminė man tuos pojūčius, kai mylėjomės.

-Taip, - nuryjusi seiles, galiausiai atsakiau.

-Puiku, tuomet man prireiks trijų, - rimtai tarė vaikinas.

-Ta prasme? - sutrikau.

-Kleo, artėja ne viena gauja, o trys.