Ji yra vilkė ✓

16

Visi mano kūne esantys kaulai ėmė traškėti, jie savaime laužėsi kaip sausa plona medžio šakelė. Sukandus dantis stengiausi neklykti.

-Kleo, palauk! - šūktelėjo Averlenas.

Jis staigiai prie manęs pribėgo. Sunkiai alsuodamas, visas kruvinas, purvinas ir suprakaitavęs jis bandė man kažką pasakyti.

-Tu... Tu esi... - stenėjau.

Vaizdas akyse liejosi. Sukaupusi paskutines jėgas, paslapčiomis išsitraukiau dar vieną sidabrinį durklą. Šį kart aš nebebūsiu gailestinga.

Vaikinas pasilenkė arčiau manęs, tada apglėbė ir padėjo atsistoti. Staigiai jam smeigiau, bet vaikinas išsisuko. Jis permetė mane per nugarą. Griuvau ant pilvo. Tuomet Averlenas užlaužė man rankas, čiupo durklą ir sviedė ji kažkur tolyn. Pakėlusi galvą spėjau pamatyti, kaip durklas įsminga į sidabrinio vilko raudonomis akimis krūtinę. Dar viena gauja nužudyta.

Silpnumą pakeitė pyktis. Nors pavojus ką tik praėjo, visi vilkolakiai išskyrus jį buvo negyvi, aš kaupiau jėgas dar vienai kovai. Kovai su šiuo šunsnukiu.

-Tu man melavai! Sidabras tau nieko nedaro, - supykusi bandžiau stotis, bet vaikinas mane užgulė ir prispaudė veidu prie žemės.

-Taip, teko kiek pameluoti, - abejingai tarstelėjo jis.

-Aš tavęs nekenčiu! Tu mane pavertei vilkolake, aš verčiuosi! - suklykiau.

Pajutau, kaip plyšo mano rūbai ir aš staigiai pakilau nuo žemės, nusviesdama tolyn Averleną.

Aš žvelgiau į savo letenas. Stovėjau ant visų keturių ir jutau žvėrį, bundantį manyje. Jutau norą žudyti. Troškau pajusti kraujo kvapą. Averlenas atsistojo ir atsidusęs pasakė:

-Reiks pabūti tavo mokytoju.

Jis staigiai pasivertė juodu vilku. Jo raudonos akys siutino mane.

Kleo, nurimk.

Išgirdau jo balsą savo galvoje. Įtūžau.

Neaiškink, prakeiktas šunie! Aš tave sunaikinsiu.

Puoliau jį. Deja, juodasis vilkas puikiai išisukinėjo. Kelias valandas beviltiškai stengiausi sužeisti jį, bet jis buvo per daug patyręs ir igūdęs.

Ruošiausi eilinį kartą pulti jį, tad įsibėgėjusi pašokau. Tuomet staiga Averlenas atsivertė į žmogų ir atsistojo priešais mane ant kelių. Jo geltonos akys, perpildytos kalte ir skausmu, žvelgė į mane. Tada jis ištarė:

-Kleo, nedaryk to. Prašau.

Aš nusiledau ant jo, bet jau spėjau atvirsti į žmogų. Jis mane pagavo ir stipriai apglėbė. Apsivyjau rankomis jo kaklą ir veidu įsikniaubiau į jo petį. Karštos, sūrios ašaros tekėjo upeliais mano purvinais skruostais. Nuogu kūnu buvau prigludusi prie pusnuogio vaikino. Verkiau iš nevilties. Nuovargis ir šaltis purtė mano kūną, pyktis ir ryžtas bei drąsa išblėso, liko skausmas ir neviltis.

Averleno geltonų akių žvilgsnis žadino manyje tuos šiltus jausmus, skirtus jam, kuriuos nenorėjau atverti. Nenorėjau, kad jie iškiltų į paviršių. Jis vilkolakis, jis mano priešas. Aš negalėjau leisti sau įsimylėti į jį.

-Atleisk man, Kleo. Aš tiek tau primelavau. Norėjau pažadinti tavyje ryžtingą kovotoją. Žinojau, kad nepasiduosi, bet norėjau išgirsti iš tavęs tiesą. Tiesą, ką surezgei, kodėl pabėgai iš pilies. Visą tą laiką stebėjau tave ir bandžiau suvokti, ar keli man grėsmę, ar man reikia tave... Nužudyti... - nutilo vaikinas. Jis švelniai glostė mano nuogą nugarą. Jo šilti prisilietimai vertė po mano visą kūną bėgioti šiurpuliukus.

-Aš turėjau tau įkąsti, kad išgyventum. Aš norėjau, kad tu išgyventum Kleo. Nes tu giliai viduje esi ne tik kovotoja. Tu dar esi ir vilkė. Žvėris, nenugalima plėšrūnė, kuri pajėgs sustabdyti visus vilkolakius, kurie ruošiasi nusiaubti Nežinuolę. Aš nesu tavo priešas. Mano gaują ir šeimą išžudė būtent jie. Aš privalau juos sustabdyti, - toliau kalbėjo Averlenas.

Staiga suabejojau, ar jis man sako tiesą, bet vaikinas, lyg perskaitęs mano mintis, pridūrė:

-Aš tau nemeluoju. Sakau tiesą. Prisiekiu alfos žodžiu.

To užteko. Alfos žodis - galingiausias duotas žodis. Stipriau apkabinau Averleną.

-Aš tikiu tavimi. Tikiu, - sukuždėjau.