Ji yra vilkė ✓

9

Praėjo keletas dienų. Viskas, ką per tą laiką sužinojau iš Drakulauros, buvo... Šnipštas.
Stebuklijos galva nenorėjo, kad aš, Nelė, Liza ir Lėja sužinotume žiauriąją tiesą.

Virte viriau viduje. Roza vis dar nebuvo grįžusi iš Niurzgijos. Susinervinusi išgirdau skambantį varpą. Suklusau. Juo pilyje skambindavo, kai visai giminei reikėjo nedelsiant susirinkti Stebuklijos menėje.

Pašokusi iš lovos, kuo skubiau išbėgau į laiptinę. Menė buvo įrengta 3 aukšte. Netrukus visi buvome susirinkę menėje ir stebėjome susirūpinusius Drakulaurą ir Nilą.

-Kas nutiko? - valdingu tonu paklausė Izabela, buvusi Stebuklijos karalienė.

-Niurzgija apsupta vilkolakių. Roza, Nikas su  vaikais įstrigę Niurzgijos pilyje, - nusiminusi pranešė Drakulaura.

Ji apkabino už jos nugaros verkiančią Melodę.  Man suspaudė širdį. Gerklė tapo sausa. Melanija nualpo, Liza ją bandė atgaivinti.

-O kaipgi Niurzgijos kariuomenė? - iš nevilties pravirko Nelė.

-Ji sutriuškinta, Stebuklijos kariai nieko nepajėgė padaryti. Vilkolakiai stiprūs, nes puolė ne viena gauja, o keletas. Jie netrukus užims Stebukliją ir neaišku, ar mes  sugebėsime atsilaikyti, - pranešė Nilas. Jo akyse mačiau nusivylimą.

Šito man buvo per daug. Pasitraukiau atokiau nuo visų. Keli ėmė skirstytis. Tarp jų ir aš. Stengiausi kuo greičiau nepastebėtai atsirasti kambaryje. Laiko liko nedaug.

Susiruošiau kuprinę, paėmiau vandens ir sudėjau savo nepaliestą vakarienės maistą. Temo. Pasiėmiau kišeninį peiliu ką, vaistinėlę, žibintuvėlį, kelis marškinėlius ir timpas bei porą megztinių. Apsirengiau juodai ir, tvirtai susirišusi plaukus į uodegą, atidariau langą. Giliai įkvėpiau.

Aukštis buvo didelis. Atsargiai, dedama kojos ant marmurinės lentos, kuri driekėsi aplink visą pilį, ėjau palei sieną. Priėjau šalia stovintį kaštono medį, tyliai šokau ant jo ir ėmiau šakomis leistis žemyn.

Tyliai nušokusi ant žemės, įsiklausiau ir apsidairiau. Tylu, tik tolumoje girdėti vilkų staugimai. Sugniaužiau kumščius.

Sargybiniai stovėjo kiek tolėliau, atsukę nugaras į mane. Palindau po medžiais ir bėgau miško link. Kai perlipau Stebuklijos pilį juosiančią sieną, sprukau į mišką. Man sopėjo širdį, kad privalėjau palikti gimtąją pilį, ypač artimaisią draugę Nelę. Bet kitu atveju mus gali netrukus užpulti. Aš gimiau būti kare ir visą savo gyvenimą to mokiausi.

Gal viena ir nesugebėsiu nukauti visų vilkolakių, bet kas sakė, kad aš eisiu jų akistaton? Mano tikslas  - susitikti su alfomis ir įsmeigti jiems į širdis po sidabrinį durklą. Ginklų pasiėmiau kiek širdis geidžia ir dabar manęs niekas nesustabdys. Net aš pati savęs.