Ji yra vilkė ✓

1

-Kleo, smūgiuok tiksliai! Jokių klaidų! - šaukė man trenerė.

Kovojau su už save jaunesne mergina. Prakaitas sruvo mano kakta bei žliaugė nugara, bet negalėjau sustoti. Privalėjau dar ir dar kartą treniruotis, kovoti.

Kovos treniruotės man dabar buvo viskas. Kai atsisakiau princesės titulo ir tvirtai pareiškiau tėvams, kad noriu tapti kovotoja, šie abejojo manimi. Kad įrodyčiau sau bei visiems kitiems, kad tapsiu nepriekaištinga karalystės kovotoja, ėmiau daug treniruotis. O mane, žinoma, palaikė močiutės pusseserė Roza.

Roza Rožytė jaunystėje buvo viena geriausių karalystės kovotojų. Dar valdė magiją ir naudojosi aiškiaregyste. Dabar, aišku, ji tuo naudojasi rečiau.

Aš, mano giminė ir visi karalystės žmonės - nemirtingieji. Kažkas iš mūsų yra net antgamtinės būtybės. Na, mano giminė susiraizgiusi daugybę painių giminystės kraujo ryšių, tad kiekvienas palikuonis tapdavo vis įvairesnis hibridas.

Aš, šiuo atveju, gebu valdyti aukso bei sidabro spalvų magiją, esu labai stipri ir atkakli.

-Treniruotė baigta, - paskelbė Roza.

Baltaplaukė mergina, su kuria kovojau, šyptelėjo man ir nuėjo atsigerti vandens.

-Lėja, puikiai padirbėjai, - Roza kreipėsi į merginą.

Tuomet atsisuko į mane ir nusišypsojusi tarė:

-Tu irgi, Kleo.

Linktelėjau galvą ir greitai susirinkau savo daiktus.

-Kur skubi? - pasiteiravo Lėja, giliai kvėpuodama.

-Pažadėjau Nelei nueiti su ja pasivaikščioti, - atsakiau.

-Kur? - surimtėjo Roza.

-Kalnuose, - tyliai pasakiau.

-Būkit atsargios, gerai? - susirūpinusi paprašė Roza.

-Gerai, - pasakiau ir netrukus išėjau iš pilies sporto salės.

Nuėjau prie bibliotekos ir laukiau baltaplaukės pusseserės. Nelė - mano pusseserė, bet su ja sutariau labai gerai ir net laikiau savo tikra sese.

-Kleo! - kažkas šūktelėjo ir aš pakėliau akis.

-Labas, Nele, - nusišypsojau merginai.

Netrukus mes jau patraukėme išėjimo link. Vos patekusios į lauką, pasukome link vartų.

Lauke buvo saulėta ir giedra. Su Nele išėjome pro vartus ir pasukome į šoną, link miško. Po pusvalandžio priėjome taką, kuris vedė aukštyn į kalnus. Ėmėme kopti ir kalbėtis.

-Kaip sekėsi treniruotis? - pasiteiravo manęs baltaplaukė.

-Visai neblogai. Roza pasakė, kad puikiai padirbėjau, - nusišypsojusi atsakiau.

Netrukus priėjome iki kaulų smegenų pažįstamą vietą. Tai buvo urvas, prie kurio augo įvairiaspalvės gėlės.

Mes atsisėdome prie urvo krašto ir nuleidome kojas į bedugnę. Tuomet ėmėme kalbėtis apie knygas bei filmus. Staiga Nelei paskambino jos mama, Izabela. Ši atsistojo ir nuėjo kiek atokiau, kad pakalbėtų su savo mama.

Tuo tarpu aš žvelgiau į Stebuklijos karalystę, kuri buvo tenais, apačioje. Staiga išgirdau sausos šakos trašktelėjimą ir pasukau galvą į tą pusę, iš kurios atsklido garsas.

Vos už kelių žingsnių prie manęs sėlino stambus, didelis juodas vilkas raudonom akim. Klyksmas užstrigo gerklėje. Vilkas pamatęs, kad ji pastebėjau, sustingo vietoje ir spoksojo į mane. Jis nesiruošė manęs pulti. Jo akys skleidė kažkokius žmogiškus jausmus.

Nustebusi užgniaužiau baimės jausmą. Nejučia ištiesiau ranką vilko link. Jis lėtai priėjo ir jau ruošėsi savo kaktą priglausti prie mano delno, bet staiga pasigirdo ateinančios Nelės žingsniai.

Vilkas staigiai atsitraukė ir dingo krūmokšniuose. Vis dar apdujusi, lėtai nuleidau ranką ir dar ilgai žiūrėjau į bruzgynus.

-Ei, Kleo, viskas gerai? - pasiteiravo manęs pusseserė.

Atsipeikėjusi nutaisiau linksmą veidą ir pasakiau:

-Žinoma, tik šiek tiek susimąsčiau. Dėl ko skambino Izabela? - nukreipiau temą.

-Sakė, kad būtume atsargios. Ji iš Rozos sužinojo, kad esu su tavimi kalnuose.

-Kas nutiko? - suraukiau antakius.

-Aleksa iš Melodės gavo laišką, jog Niurzgiją užpuolė vilkolakiai ir jie keliauja per kalnus Stebuklijos kryptimi.

Mano širdis apmirė. Vilkolakiai. Tai blogai. Nes jie buvo be galo pavojingi.

Aleksa - mano mama, Izabelos sesuo, o Melodė - mano vyresnioji sesuo, kuri valdė šalia Stebuklijos esančią karalystę Niurzgiją.

-O ką darys Drakulaura? Juk ji Stebuklijos karalienė. Žmones gali užpulti tie kraupūs padarai, - pasakiau.

Drakulaura - Nelės vyresnioji sesuo, kuri valdė Stebuklijos karalystę.

-Ji sustiprino apsaugą aplink sieną. Nemanai, kad mums laikas grįžti? Vilkolakiai bet kada gali čia pasirodyti, - sunerimusi tarė Nelė ir apsižvalgė.

Sutikau su ja ir mes skubiai patraukėme namo. Man iš galvos neišėjo tas juodasis vilkas. Ir jo raudonos akys. Vilkai neturėjo raudonų akių. Nebent... Jis buvo vilkolakis. Ir ne šiaip sau tas kraupus, kraujo ištroškęs žiaurus padaras, o... Jis buvo savo gaujos alfa. Tą išdavė jo raudonos akys.

A. Ž. Sveiki visiems, tai nauja istorija! Ją skiriu savo geriausiai draugei EmilijaPiatajeva ir nuostabiai sesei Peleda_123. Ačiū jums už tai, kad esat, palaikot, mylit ir suprantat mane. Jūs esate man be galo svarbios ir aš džiaugiuosi, kad esate visados šalia. Tikiuosi, jums patiks ši istorija. Atminkit, kad jūs esate nenugalimos ir niekas nesugebės jūsų sustabdyti ar suvaržyti, NIEKADA!

Su meile, jūsų Panele7 ❤️