Ji yra vilkė ✓

20

Pagaliau pabudau. Jaučiau nežmonišką alkį. Pakilusi nuo lovos, pasirąžiau. Jaučiausi gerai pailsėjusi ir atgavusi jėgų, tik skaudėjo visus kūno raumenis.

Nusprendžiau nusiprausti po dušu. Kai buvau švari, apsirengiau juodas laisvas kelnes ir baltą pūkinį megztinį. Už lango siautė audra. Buvo tamsu.

Nusisausinusi plaukus, susišukavau juos ir susirišau į arklio uodegą. Kažkas pabeldė į duris. Tarnaitė. Ji pasiteiravo manęs, ar gali atnešti pusryčius, ar norėsiu geriau valgyti kartu su visais valgomajame.

Pasakiau, kad atneštų maistą čia. Buvau kiek pavargusi, žinojau, kas manęs laukė. Krūva klausimų kur buvau ir pamokslų, kaip neatsakingai elgiausi. Ir, žinoma, mane stengsis atkalbėti siekti kovotojos statuso. Norės, jog priimčiau atgal savo Stebuklijos princesės titulą.

Pavalgiusi pagaliau galėjau pabūti viena su savo mintimis. Atsisėdusi ant lovos, susikrimtau. Kur dabar yra Averlenas? Tikriausiai slapstosi miške, jam šalta.

Susiraukiau nuo vienos minties. Niekam negalėsiu pasakyti apie Averleną ir tai, jog esu vilkolakė. Mano giminė, ypač Drakulaura su Nilu, kurie buvo grynakraujai vampyrai, visais laikais nekentė vilkolakių. Tad ir dabar ne už ką jų nepamils, ypač po to, kas nutiko. Na, turėsiu savo keletą paslapčių.

-Apie ką galvoja mano vilkiukė? - išgirdau vaikino balsą.

Staigiai pašokau nuo lovos ir pakėliau galvą. Averlenas stovėjo atsirėmęs į palangę. Pusnuogis ir šlaput šlaputėlis, jis šelmiškai šypsojosi ir stebėjo mane.

Nieko nelaukusi, puoliau jam ant kaklo. Stipriai apkabinusi vaikiną, prisiglaudžiau pire jo tvirtos krūtinės.

-Jau spėjai manęs pasiilgti, princese? - sukikeno jis apkabinęs mano liemenį ir prigludęs arčiau manęs.

-Žinoma! Aš jaudinausi dėl tavęs, - atsitraukusi sumurmėjau. - Ir nevadink manęs princese. Negaliu šito pakęsti, - suniurzgėjau.

-Gerai, vilkiuke, - pasakė vaikinas ir pakštelėjo man į nosį.

Atnešusi savo rankšluostį, padaviau jį vaikinui. Jis kiek nusisausino savo puikiai ištreniruotą kūną ir juodus plaukus.

Atsisėdau ant lovos ir stebėjau jį. Dabar mes žvelgėme vienas kitam į akis.

-Kai ką turiu tau grąžinti. Imk, - galiausiai nutraukė tylą ir padavė man durklą.

Paėmusi ir apžiūrėjusi jį, tyliai aiktelėjau, o mano širdį suspaudė skausmas. Tai buvo tas pats durklas, kurį suvariau Averlenui į krūtinę, kai jis gulėjo mano lovoje.

Skruostu nuriedėjo ašara. Staigiai nusisukusi paleidau peilį į sieną. Šis įsmigo virš pakabinto paveikslo.

Pajutau šiltas rankas ant pečių. Sustingau. Nenorėjau prisiminti tą įvykį, kai norėjau nužudyti Averleną. Prarijau nemalonų gumulą, įstrigusį gerklėje.

-Kleo, aš gyvas. Viskas gerai. Aš kaltas, tuomet neišklojau tau visos tiesos apie save... Nesinervuok, - kalbėjo Averlenas. Jo švelnus balsas mane ramino.

Tylėjau suspaudusi lūpas. Jo prisilietimai ne tik vertė drugelius skraidyti pilve... Bet ir vertė viduje užsidegti aistrai.

-Pažvelk į mane, gerai?

Atsisukau. Negaliu nepaklusti šiam grožio dievaičiui. Ėmiau labiau atsipalaiduoti, įtampa dingo.

-Kleo, aš... Tu man tapai be galo artima paskutiniu metu. Tu esi mano vilkė ir aš noriu, kad tu priklausytum man. Esu tavo alfa ir noriu būti ne tik pažįstamu ar bendražygiu, - nedrąsiai kalbėjo vaikinas, švelniai glostydamas mano pečius ir rankas.

-Jei nori pasakyti, kad kažką man jauti, tai... - pradėjau, bet buvau pertraukta.

-Aš myliu tave.

Užsičiaupiau. Viduje klausiau savęs, ar neklystu? Jis daugiau man nebe priešas. Galų gale, aš pati esu vilkolakė. Gana meluoti sau ir jam. Tiesa akivaizdi: aš negaliu gyventi be šio vyro. Tiesiog negaliu.
Jis mano deguonis, mano saulė ir vanduo.

Pagaliau leidau jausmams užimti valdymą. Visas blogis praeity. Dabar esame tik mudu.

Klastingai nusišypsojusi, prigludau prie Averleno ir sukuždėjau:

-Aš visa tavo, Averlenai. Esi vienintelis, kuris apsigyveno mano širdy ir tapo daugiau nei draugu. Bet... Jei nori, kad būčiau visiškai tavo, tau teks mane pažymėti...

Averlenas šyptelėjo ir, apkabinęs mano liemenį, prisitraukė mane arčiau savęs. Jis aistringai mane pabučiavo. Vos užšokau ant jo liemens, jis staigiai savo vilkolakišku greičiu atsidūrė prie durų ir jas užrakino. Tada grįžo prie lovos.

-Dejuosi visą naktį, princese.

Įkandau jam į lūpą. Mūsų bučinys peraugo į glamones, o galiausiai rūbai ėmė savaime kristi vienas po kito nuo mūsų kūnų.

Naktį dalijomės abipuse mūsų meile. Aistra padėjo papasakoti mūsų istoriją, leido sušokti tobulą meilės šokį, leido pajusti neapsakomą laimę, būnant šalia mylimo žmogaus.

Tapau jo vilkė. Niekas negalėjo sugrąžinti manęs, tos, kuri buvo pasiryžusi bet kokia kaina nužudyti Averleną. Gal ir per greitai pasidaviau, bet nieko negaliu padaryti. Aš esu jo, o jis yra mano. Visados.