Ji yra vilkė ✓

2

Išaušo nauja diena. Gulėjau savo lovoje. Ką tik pabudau, o keltis visiškai nesinorėjo. Mano kambaryje tvyrojo prieblanda. Kakavinės spalvos sienos teikė jaukumo, o žali baldai vertė mane jaustis tarsi būčiau gamtoje.

Išgirdau, kaip ima smarkiai lyti. Šyptelėjau. Hm, šiandien galima bus šiek tiek ir patinginiauti.

Staiga mano kambario durys su trenksmu atsivėrė. Krūptelėjusi iš netikėtumo, pašokau ir atsisėdau lovoje.

Tarpduryje stovėjo Lėja. Jos akys buvo šlapios nuo ašarų, o tarp baltų plaukų ryškėjo mėlynos spalvos sruogos.

-Lėja, kas nutiko? - įtariai paklausiau. Širdis trankėsi krūtinėje kaip pašėlusi.

Mergina įėjo į kambarį ir uždarė duris. Tuomet priėjo prie manęs ir, griuvusi į lovą, ėmė raudoti.

Pasislinkau arčiau merginos ir ėmiau švelniai glostyti jos nugarą. Laukiau, kol mergina nusiramins ir pati man viską papasakos. Roza mane išmokė, kad niekada nereikia per daug spausti žmogaus.

Galiausiai Lėja nustojo kūkčioti. Pakėlusi veidą, ji trūksmingai įkvėpė ir prabilo:

-Pas mus į pilį atvyko Melodės pasiųsti sergėtojai. Tarp jų atvyko ir toks Kajus Darkas. Mes šįryt treniravomės. Su magija. Kai aš pademonstravau savo magiją, jis pasakė, kad mano mama niekados manimi nesididžiuotų. Sakė, kad aš gimiau per klaidą... Ta prasme, kad mano tėvai manęs nenorėjo.

Įtūžau. Kas per begėdis taip drįsta kalbėtis su mano drauge? Nuraminau Lėją pasakiusi:

-Netikėk nei vienu jo žodžiu. Jis apgailėtinas melagis ir tiesiog pavydi tau, nes esi geriausia sergėtoja ir esi stipresnė už jį. Nesijaudink, mes jį būtinai pamokysime, girdi? Pamiršk tuos žodžius, nes tai - melas.

Mergina apkabino mane. Jos mėlynos sruogos vis ryškėjo. Tai reiškė, jog merginos galia darosi stipresnė. Jaudinausi dėl jos. Lėja buvo dar jauna, kad galėtų suvaldyti galingą ledo magiją. Kuo daugiau ji pykdavo ar liūdėdavo, tuo labiau jos magija tapdavo laukinė.

-Nori, eisiu su tavimi pasitreniruoti pas Rozą, - pasisiūliau, bet mergina papurtė galvą.

-Jos nėra. Ji išvyko į Niurzgiją dar prieš auštant. Kažin ko jai ten prireikė, - tarė mergina.

Pakilau nuo lovos ir pasakiau draugei, kad jau kelsiuosi. Mergina padėkojo už palaikimą ir išėjo iš kambario.

Apsirengusi bei susiruošusi, išėjau iš kambario, kuris buvo pilies šiauriniame bokšte. Nusileidau ilgais laiptais į antrąjame aukšte esantį valgomąjį.

Tenais jau prie ilgojo pusryčių stalo sėdėjo Nelė, Lėja, Drakulaura, Izabela, Aleksa ir kiti mano šeimos nariai: Drakulauros vyras Nilas, Izabelos naujasis vyras Sebastijanas, Aleksos irgi naujasis vyras Markas. Taipogi sėdėjo mano tėtis Žakas su savo naująją žmona Melanija, kuri buvo Izabelos bei Aleksos pusseserė.

Sėdėjo ir Snieguolė - Izabelos ir Aleksos mama, mano močiutė - su savo vyru Nykščiu, Kara su Karlu - ji Izabelos ir Aleksos jaunėlė sesuo, Karlas - jos vyras, Liza - Rozos dukra, bei mūsų šeimos galva - Felicija, Snieguolės mama. Felicijos vyras Niurzga buvo išvykęs į Niurzgiją padėti Melodei kovoti su kylančiu pavojumi.

Na, štai ir mano dalis giminės. Jaunesnioji karta pusryčiavo atskirai. Atsisėdau prie gardžių valgių nukrauto stalo. Visi kalbėjo įvairiomis temomis. Jutau, kad jie stengiasi išvengti kalbos apie vilkolakius.

Pavalgiusios, aš, Lėja, Nelė ir Liza atsistojome ir ruošėmės išeiti iš valgomojo, bet mus sustabdė griežtas Drakulauros balsas:

-Iš pilies nekelkite kojos be mano leidimo. Supratot?

Visos linktelėjome ir skubiai pasišalinome. Draka visados buvo švelni, grubumas ir šaltumas jai netiko, bet šį kartą, rodos, situacija buvo pernelyg rimta, kad karalienė buvo kaip niekad rimta.

Su merginom patraukėm į sporto salę, kuri buvo pirmame aukšte.

Pakeliui tylėjome. Su Lėja atsiskyrėme nuo Lizos ir Nelės.

-Niekam, išskyrus tave, nesakiau apie tai, ką papasakojau tau tavo  kambaryje,- tyliai pasakė Lėja.

-Ar nori, kad laikyčiau tai paslaptyje? - atsidususi paklausiau. Buvau prasta melagė.

Lėjos linktelėjimo užteko, kad suprasčiau, jog turėsiu laikyti liežuvį už dantų.

Priėjome sporto salę. Lėjai pažadėjau, kad niekam nieko nesakysiu.

Nusprendėme visos imtis treniruotis - tiek su magija, tiek ir tobulinti kovos įgūdžius. Ėmiau daryti mankštą. Prie manęs priėjo susirūpinusi Nelė.

-Ką jūs su Lėja slepiat nuo mūsų?

Sukryžiavusi rankas ant krūtinės, mergina gręžė mane savo mėlynomis akimis.

-Nieko, - atsakiau ir tęsiau mankštą.

-Juk žinai, kad mūsų šeimoje neturi būti jokių paslapčių, - tvirtai pasakė baltaplaukė.

-Ak, Nele, baik! Juk pati žinai, kad vyresnieji mums nieko nesako. Žinai, nemeluosiu - saugau paslaptį ir jos neišduosiu niekam, net tau. Suprask, kad laikui bėgant pati viską sužinosi, - pasakiau, stengdamasi neužgauti pusseserės.

Mačiau, jog ji supyko. Nieko nepadarysi, tokia ji jau buvo - sąžininga ir pernelyg gera ir atvira, kad nieko nežinoti bei negalėti kam nors padėti.

Tuom ji buvo panaši į Barbienius, tikrus Barbienius - tai buvo mūsų pavardė.

Baltaplaukė susiraukusi tarstelėjo:

-Kaip nori, gali nesakyti. Bet žinok, kad daugiau negaliu tavimi tikėti. Tu man esi be galo artima, o tai, jog nepasitiki manimi, sako, kad... Aš nesu tau jau tokia artima.

Ji apsigręžusi nuėjo. Žinojau, kad ji verkia, kad jai skaudu. Ką padarysi, jautrus žmogus, ir tiek.

Visos treniravomės individualiai. Prisiminiau visus Rozos patarimus. Kartojau visus judesius, kurių mane išmokė geriausia sergėtoja ir kovotoja visoje Nežinuolės šalyje.

Jutau, kad kažkas su manimi darosi. Imu keistis. Iš vidaus. Atstumiu Nelę, stoju Lėjos pusėn prieš Lizą ir pusseserę. Iš tikrųjų ir Lėja mano pusseserė. Jos mama - Salija - Izabelos, Aleksos ir Karos sesuo.

Iš viso jų buvo penkios. Izabela, Aleksa, Kara, Arielė ir Salija. Arielė su Salija buvo undinės ir žuvo kovodamos su jų dėde - Snieguolės broliu.

Taip, mano giminėje buvo dvi pusės. Ir, deja, jos visados išliks, nepaisant, kad seniai vienas kitam visi atleido.