Ji yra vilkė ✓

7

Vaikinas gulėjo ant manęs ir buvo nestipriai prispaudęs prie grindų.

-Tu dabar mane sudrąskysi į gabalus, taip? - tyliu balsu paklausiau.

Vaikinui ant akių užkrito kelios sruogos. Jis įtariai mane stebėjo ir nuoširdžiai šypsojosi. Taip ir norėjosi gerokai jam trinktelėti per galvą, bet jis buvo už mane stipresnis. Juk jis vilkolakis, tad nenuostabu. Negalėjau pajudėti, o raumenis ėmė mausti.

-Kodėl turėčiau? - paklausė jis.

Karštligiškai galvojau, kaip elgtis. Turėjau ištrūkti iš jo geležinių gniaužtų, bet tuo pačiu neturėjau pakliūti į spąstus. Rodos, vilkas gerai nusiteikęs ir ne toks jau ir baugus, kaip maniau.

Roza visados sakydavo, kad jei patenki į nelaisvę ir negali pasinaudoti nei magija, nei kovos menu, reikia veikti gudriai ir apgaule nuginkluoti ar nusilpninti priešininką.

-Nes... - prikandau lūpą, nebaigdama minties.

Gundančiai šyptelėjau. Kilo nebloga idėja. Nors ir kaip ji man nepatiks, privalau tai padaryti.

Juodaplaukis kilstelėjo antakius. Jo akių vyzdžiai ėmė plėstis.

-Nes jei padaryčiau štai taip, - sukuždėjau ir, kilstelėjusi galvą, pabučiavau vaikiną.

Jis kurį laiką nejudėjo, aiškiai buvo sutrikęs, bet tada atsakė į bučinį. Mano pirmasis bučinys.

Aistra įsiplieskė tiek jo, tiek ir mano kūne. Man po kelių mėnesių turės sueiti šešiolika metų, o aš jau bučiavausi su mažai pažįstamu vaikinu ir... Jau ėmiau geisti jo.

Stengiausi atsipeikėti, bet buvo akivaizdu, jog įkliūvau į žavesio pinkles, ir, dabar, nors ir kaip stengiausi, man nepavyko iš jų ištrūkti.

Vos vaikinas atleido gniaužtus, čiupau jį už marškinių ir prisitraukiau arčiau savęs. Kojomis apsivyniojau jo tvirtą liemenį. Ėmiau jį bučiuoti aršiau. Norėjau patirti malonumą. Buvau pasiruošusi atsiduoti šiam vaikinui čia ir dabar.

Pajutau, kaip jo pirštai palenda po mano palaidine. Jis vienu staigiu judesiu perplėšo mano palaidinę ir nutraukia ją nuo manęs.

Pajuntu, jog jis susijaudinęs. Mano protas akimirksniu išsijungia.

Imu atseginėti vaikino marškinius. Kuo toliau, tuo labiau atmosfera kamabryje kaista.

Kai jis mane paguldė į lovą ir užgulė, sudejavau. Buvome visiškai nuogi ir dabar kelio atgal nebebuvo. Mes mylėjomės. Jame tūnojo žvėris, jo vyriškas instinktas vertė jį tikru ir pilnai subrendusiu vyru.

Kai mes pasiekėme viršūnę, tik tada suvokiau, jog padariau neatitaisytiną klaidą. Su siaubu stebėjau, kaip vaikinas sudrimba šalia manęs ir giliai alsuoja.

Nepastebimai nuo komodos paimu durklą, kurį netyčia palikau po treniravimosi. Paslėpusi ranką už nugaros, netrukus apžergiau vaikiną.

-Tu nuostabi, - meiliai pasakė jis.

Širdį suspaudė tarsi replėmis. Jutau, jog tuoj iš akių ims veržtis ašaros.

Staigiai palinkau prie juodaplaukio ir įsisiurbiau į jo lūpas. Kol bučiavomės, sukaupiau visas savo jėgas ir staigiai atsitraukusi, dūriau tiesiai vaikinui į krūtinę.

Jo lūpas paliko tyli skausmo dejonė. Ašaros ėmė lėtai ristis mano skruostais. Ėmiau kūkčioti ir akimirką kovojau su savo vidumi. Norėjau ištraukti durklą vilkolakiui iš krūtinės, bet nepasidaviau jo traukai.

Staiga kažkas apvertė mane. Aiktelėjau. Nejau aš jo nenužudžiau?

-Kleo, nemeluok pati sau.

Tai buvo jo paskutiniai žodžiai. Vaikinas pakilo nuo lovos ir, pasivertęs juoduoju vilku, iššoko pro langą.

Mano lūpas paliko riksmas.