Ji yra vilkė ✓

8

Tikėjausi, kad kažkas atbėgs į kambarį išgirdęs mano riksmą, bet ne - mano kambarys buvo toliausiai nuo visų kitų. Net dėl to kiek ir džiaugiausi.

Susmukau prie lovos, ant grindų. Galva ėmė suktis, o ašaros nevaldomai tvenkėsi akyse. Nutraukiau nuo lovos esančią antklodę ir įsisupau į ją. Sugniaužusi kumštį, prispaudžiau jį prie burnos ir nebyliai klykiau.

Jaučiausi siaubingai. Permiegojau su nepažįstamuoju, galima sakyti, priešu. Jaučiau, kad jis gyvas. Vilkolakiai, ypač alfos, taip lengvai nemiršta.

Kažkodėl jutau palengvėjimą, kad man nepavyko jo nužudyti. Bet iš kitos pusės, griaužiau save. Juk aš - kovotoja. Norėjau tik atkreipti jo dėmesį ir padurti jį, bet viskas pakrypo netikėta linkme.

Ne, tai nebuvo žavesys. Kažkoks silpnas, bundantis, naujas jausmas, kurį vis tiek galėjau apčiuopti. Taip prasėdėjau kelias valandas, be perstojo verkdama. Galiausiai nusiraminau. Tai tebuvo tik silpnumo akimirka, kuriai aš daugiau nepasiduosiu.
Nuo šiol būsiu visiškai pasiruošusi.

Galvoje kirbėjo mintis. Jis manimi pasinaudojo. Tikriausiai aš jam net nieko nereiškiu. Kaip ir jis man. Nors... Ką aš bandau apgauti? Viešpatie, tas vaikinas veda mane iš proto! Suvokiau, kad aš prisirišau prie jo. Kažkaip. Neturėjau to leisti, ne.

Susiėmiau. Kleo, tu gali! Atsistojusi nuskubėjau į dušą. Ploviau savo kūną stipriai ir atkakliai, tarsi stengčiausi nuplauti visus jo paliktus bučinius ir prisilietimus.

Po šalto vandens srove nusiraminau. Apsirengiau megztinį ir švarias kelnes. Sutvarkiau lovą, bet patalynę teko keisti. Ji buvo ištepta didele kruvina dėme.

Tai mano pirmasis kartas. Prikandau lūpą, stengdamasi sulaikyti besiveržiančią raudą. Užteks žliumbti. Kas buvo, tas buvo, ir nieko jau čia nebepakeisi.

Įėjo tarnaitė atnešdama pietus, net jokio alkio nejaučiau. Neturėjau noro valgyti, tad, vos tik tarnaitė paliko mano kambarį, ėmiau treniruoti kovos įgūdžius. Stengiausi iššaukti savo galią, bet ši pasislėpė kažkur giliai manyje. To anksčiau nėra nutikę.

Nors netrukus man bus šešiolika ir sueis metai, kaip aš ėmiau naudotis savo galia, vis tiek bijojau, kad nesugebėsiu su ja susidoroti. O dabar ji dingo ir... Viduje kilo abejonės, įkyrios mintys lindo į galvą.

O kas, jeigu galia daugiau taip niekada ir nebepasirodys? Kažkodėl nujaučiau, kad dėl jos dingimo kaltas ne kas kitas, o tas vilkolakis.

Aiškiai suvokiau: nors ir kaip jis ėmė mane traukti, nors ir kokį aš artimą ryšį su juo jausčiau, vis tiek jo nekęsiu, arba bent stengsiuosi nekęsti.

Niekam nesiruošiau pasakoti, kas įvyko. Bet ir nesiruošiau išduoti jo. Jei jis dar kartą pasirodys, tuomet kris negyvas po mano kojomis. Viskas. Tai jau tvirtai nuspręsta manimi pačia.