Ji yra vilkė ✓

11

Nakties tamsa trukdė man keliauti toliau. Mėnulį buvo visiškai uždengę debesys, tad matomumas buvo prastas. Neleidau sau per daug nervintis dėl to, turėjau susikaupti ir neprarasti budrumo.

Tyliai, nekeldama jokio garso, žingsniavau samanomis klotu taku. Prisiminiau, kaip kažkada seniai su Nele man pavyko pasprukti iš rūmų. Tuomet mes klaidžiojome po mišką žaisdamos ir nesirūpindamos, kas mūsų laukia ateityje.

Mūsų niekados neišleisdavo iš rūmų teritorijos. Kiek atsimenu, vis būdavome akylai saugomos. Suprantu, princesės, bet... Tai tiesiog dusino mus, vaikus.

Prisiminusi vaikystę, šyptelėjau. Širdį suspaudė ilgesys ir nerimas. Ar viskas gerai su mano šeima? Roza su Melodės šeima įstrigę Niurzgijoje... Ar jie išgyvens? Ar visi dar gyvi? O kas, jeigu nespėsiu sustabdyti visų vilkolakių, ir šie galiausiai užpuls ir Stebuklijos pilį?

Kad ir kaip stengiausi nublokšti negatyvias mintis kuo tolyn ir paslėpti bei užrakinti tamsiausiose savo sąmonės kertėse, buvau bejėgė. Mano pasitikėjimas savimi pamažu blėso, dariausi vis nerangesnė ir ėmiau kelti menką triukšmą. Šakelių traškesys tokią tylią naktį seniausiai turėjo ką nors pažadinti. Arba kam nors pranešti, kad kažkas yra netoliese.

Staiga aplinka nušvito. Sutrikusi pakėliau akis ir netekau žado. Debesys išsisklaidė, nakties dangus pragiedrėjo ir dabar mišką apšvietė didžiulio mėnulio pilnaties šviesa.

Viduje nudžiugau, kad matomumas pagerėjo ir aš greičiau nusigausiu iki Niurzgijos karalystės, bet staiga kai ką prisiminiau. Man užgniaužė kvapą viena į galvą ką tik atėjusi mintis.

Per pilnatį dauguma vilkolakių gaujų įgydavo daugiau jėgos. Būtent dabar Pilnaties gaujos vilkolakiai ima darytis triskart stipresni. Jų uoslė paaštrėja dar daugiau nei paprastai, tas pats ir su rega.

Nurijusi seiles, stengiausi prisiversti nuvyti šalin stingdančią baimę, bet per jaudulį neapdairiai žengiau žingsnį ir po mano pėda garsiai trakštelėjo sausa tuščiavidurė medžio šaka. Garsas nuvilnijo aidu per visą mišką.

Buvo kvaila manyti, kad galėsiu saugiai keliauti toliau. Atsidususi užgniaužiau emocijas ir, įtempusi visus savo raumenis, išsitraukiau kardą ir grandinę. Taip pat pasiruošiau sidabrinį durklą.

Sukausi aplinkui ir atidžiai dairiausi aplinkui. Nors ir nieko nebuvo matyti ir negirdėjau jokio, nors menkiausio garselio, vistiek jutau, kad Pilnaties gaujos vilkai artėja.

Stengiausi užgniaužti baimę, bandžiau pažadinti pyktį ir kovotojos dvasią savyje, bet kol mintijau apie save, net nepastebėjau, kaip kažkas priartėjo prie manęs iš galo. Lėtai pasisukau ir išvydau eilę išsirikiavusių stambių pilkų didelių vilkų su geltonom žvėriškom akim, žvelgiančiom į mane žudančiu žvilgsniu.

Į priekį ištypeno alfa. Jo raudonos akys vertė mano kūno plaukelius šiauštis.