Ji yra vilkė ✓

15

Į mano kūną ėmė grįžti jėgos. Stovėjau šalia Averleno, buvau išsitraukusi durklus.

-Aš pasistengsiu juos visus sulaikyti. O tu tuomet atlik tai, ką privalai, - meiliai į mane pažvelgęs, pasakė vaikinas.

Linktelėjau. Pykau ant savęs, kad ėmiau vėl jausti tą žavesį jam ir nežinomą bei svetimą jausmą... Aš noriu būti visados šalia jo. Averleno prisilietimai man buvo reikalingi kaip deguonis, jo balsas vertė mano širdį plakti greičiau. Nuo jo sklindanti galia vertė norėti jo ir atkreipti į jį dėmesį.

Nejau tai... Meilė? Nesąmonė. Kleo, dabar susiimk ties alfomis. Pabudau nuo minčių ir išvydau priešais save daugybę vilkų.

Averlenas pakštelėjo man į skruostą ir, pasivertęs milžinišku juodu vilku, puolė bėgti prie vilkolakių.

Giliai įkvėpiau. Neleidau pabusti baimei, adrenalinas greitai sruvo krauju ir keliavo visu mano kūnu.

Jau tvirčiau stovėjau ant kojų, skausmo beveik nejaučiau. Išsitraukiau lanką su strėlėmis. Na ką gi, Kleo, pirmyn.

Spėjau susidurti su Averleno akimis. Nejučia šyptelėjau, bet tuomet staigiai nusukau akis. Ne. Nieko neturiu ir negaliu jam jausti. Po galais, aš dabar turiu visiškai susiimti!

Netrukus ėmiau artėti prie stambaus gelsvo vilko, per kurio visą šoną ėjo nuo nagų paliktas randas. Nagų klano alfa. Jo raudonos akys buvo nukreiptos į visiškai priešingą pusę. Pasileidau bėgti link jo.

Keli vilkai bandė mane užpulti, bet nesėkmingai. Vis dėl to buvau greitesnė ir spėdavau pataikyti su strėlėmis jiems į jų stambius kūnus.

Netrukus pasiekiau alfą ir staigiai dūriau jam sidabriniu durklu į širdį. Ausis pasiekė kurtinantis staugimas. Neapdairiai žengiau žingsnį atgal ir nukritau, užkliuvusi už akmens. Stipriai trenkiausi galva į kietą žemės paviršių. O dar tas kurtinantis ir gan ilgai besitęsiantis, kupinas skausmo staugimas.

Iš karto pasirodė ir kita vilkolakių gauja. Žvilgtelėjau į prie manęs bėgančius vilkus, kurių sidabro spalvos kailis švytėjo mėnulio skleidžiamos mėnesienos šviesoje.

Paliečiau ranka pakaušį. Atitraukusi pirštus, ant jų išvydau kraujo dėmę. Sudrebėjau. Kleo, ramiai.

Nors ir priešinausi, bet jausmas ėmė kilti į paviršių. Jausmas, kuris tikriausiai buvo kvaila meilė, kurio pamatai buvo žavesys.

Norėjau, kad Averlenas būtų šalia. Norėjau pajusti jo šiltas ir minkštas lūpas ant savųjų. Norėjau, kad jis mane apkabintų, jo akys tūnojo įstrigusios mano galvoje.

Ištraukusi peilį, staigiai smeigiau ant manęs užšokusiam vilkui į gerklę. Apsiverčiau ant pilvo ir ėmiau šliaužti prie krūmų. Turėjau pasislėpti ir bent kiek pailsėti. Jėgos seko.

Pajutau skausmą nugaroje. Tuomet išgirdau, kaip trakštelėjo stuburo kaulai. Nesupratau.

Nejučia paliečiau Averleno įkandimo vietą, esančią kakle. Nustebau, nes žaizda buvo užsitraukusi. Ėmiau panikuoti, nes supratau, kas su manimi dabar ėmė vykti. Ir netrukus pajutau didžiulę neapykantą Averlenui. Jis padarė tai, ko aš nenorėjau. Jis ką tik sulaužė mano gyvenimą.