Ji yra vilkė ✓

14

Averlenas paslėpė mane tarp aviečių krūmų. Savijauta jau gerėjo, bet vis tiek jaučiausi nekaip.

-Kur durklai? - priklaupęs prie manęs paklausė vaikinas.

-Užkišti už diržo, prie nugaros, - atsakiau.

Negalėjau pajudinti nei vienos kūno dalies. Tą žinojau ne aš vienintelė. Averlenas sulaikęs kvėpavimą atsargiai pakišo savo delnus man po nugara. Apčiuopęs tris sidabrinius durklus, jis staigiai atitraukė pirštus.

-Sidabras... - susinervino jis ir trynė apdegusius pirštus.

-Bet jų rankenos odinės, - tarstelėjau.

-Oda nepadeda, - sumurmėjo Averlenas.

-Tai ką dabar daryti? - paklausiau išsigandusi.

-Nieko. Bėgti, - šaltai tarė vaikinas.

Mano širdis vos nesustojo. Bėgti? Ne, tik per mano lavoną. Gaujos neturi išgyventi. O jeigu jau jos čia, yra proga jas sunaikinti, aš šio šanso nė už ką nepraleisiu.

Staiga visai šalia pasigirdo urzgimas ir kauksmai.

-Turim mažai laiko. Eikš.

Vaikinas atsargiai paėmė mane ant rankų ir pakėlė. Tuomet ėmė sparčiai žingsniuoti.

-Ne, palauk... Aš turiu juos nužudyti, - bandžiau stabdyti vaikiną.

-Neskiesk, - susierzinęs tėkštelėjo alfa.

Supykau.

-Ne, tu nesupranti. Turiu nužudyti alfas, kad išmirtų visos gaujos. Jau dvi yra nužudytos, - aiškinau.

-Žinau, bet dabar mes neturim jokių šansų prieš juos, - jau kiek švelniau pasakė vaikinas.

Deja, aš, Kleo Barbienė, nepasiduodu. Niekada.

-Aš turiu juos nužudyti, - griežtai pakartojau.

-Jie mus nužudys.

-Man nerūpi, - nenusileidau.

-Kleo, nesiginčyk su manimi. Jei pasakiau ne, reiškias ne, - nukirto Averlenas.

Viduje viltis pamažu geso. Jei dabar praleisiu šitokią progą... Maniškiai mirs. Jie bus užpulti ir sudrąskyti į skutelius. Aš liksiu viena. Nežinuolę ir jos gyventojus nuniokos vilkolakiai.

-Tu gal ir neturi tikros šeimos, turi tik gaują, bet aš visą gyvenimą augau su savo gimine. Visi iki vieno man buvo, yra ir bus be galo svarbūs. Aš atsisakiau princesės titulo ir siekiau tapti kovotoja ne dėl to kad kažkam kažką įrodyti. Aš tai padariau todėl, kad bet kada galėčiau apsaugoti artimuosius. Be jų aš niekas. Niurzgiją jau okupavo. Ten įstrigo mano kovų meno mokytoja ir sesers vyras su vaikais. Dabar Stebuklijos pilyje maniškius netrukus pasieks negailestingi padarai ir juos nužudys. Mano pusseseres ir sesę pačias pirmas, nes jos yra įpėdinės. Aš dar turiu mažąsias sesutes, jos mirs nepamačiusios gyvenimo grožio, nesutikusios savo gyvenimo meilės. Mano šalį, tėvynę, nuniokuos, išskers visus žmones. Ant mano sąžinės liesis nekaltų žmonių kraujas... Aš pabėgau iš pilies ne tam, kad sužeistai bėgti. Aš pabėgau iš pilies savo noru apsaugoti šalį, jos žmones ir artimuosius. Nesvarbu, kad aš dabar sužeista. Aš nepasiduosiu. Jei nori, gali eiti toliau. Neturiu tau rūpėti, esame priešai. Galbūt ateis laikas, kai aš turėsiu perskrosti tavo vilkolakišką širdį sidabriniais ašmenimis. Aš kovotoja. Ir kovosiu iki galo, - kalbėjau.

Net nepastebėjau, kaip sustojom. Mano ašaros išdžiūvo, skausmo nebejaučiau. Viltis, drąsa ir ryžtas. Šiuos jausmus dabar jaučiau, šie jausmai dabar degė atvira liepsna mano širdyje.

Laukiau, ką pasakys Averlenas. Jis tylėjo. Susimąstęs, jis žvelgė savo raudonų akių žvilgsniu į mane. Vaikinas žavėjosi mano drąsa ir ryžtu. Aš tai mačiau jo akyse. Nežinojau, kieno jis pusėje. Bet jeigu jis man padeda, tai gal vis dėl to jis su manimi?

-Gerai. Eik kovoti, - galiausiai ištarė Averlenas.

Nudžiugau, kad pavyko jį perkalbėti, bet... Dar pajutau nusivylimą. Jis mane palieka vieną. Atsargiai pastatęs mane ant kojų, jis  laikė mane už pečių.

-Bet aš eisiu su tavimi, Kleo, - nusišypsojęs pareiškė savo sprendimą Averlenas.