Fifty Shades Of MALIK (1,2) 3 Rašomas.

-5- 'Neturiu kuo pasitikėti.Kai ji mirė'

' Kas nutiko?' iš minčių atitraukė tetos balsas. Pasukau į ją galvą. Moteris žiūėjo į kelią, tačiau net ir iš šono žiūrint į ją galiu matyti jog ji suraukusi savo antakius. Papurčiau galvą supratusi jog nieko neturiu jei ką atsakyti.

' Zoe. Kalbėk su manimi. Tu visada tyli! Iš tavęs vos galima išpešti kelis žodžius! ' besukdama į namų kiemą Miranda tiesiog pasiuto. Krūptelėjau dėl jos tokio tono. Paskubomis išlipau iš automobilio. Nubėgau prie durų. Bet teko sustoti. Susipratus jog jos užrakytos o raktas pas tetą.

Ji sustojo priešais mane, žiūrėjo į mano pasimetusias akis. Neturėjau jai ką pasakyti ar tik bijojau nors viduje ir rėkiau neišdrįsau to padaryti. Negalėjau rėkti. Tik ne ant to žmogaus kuris manimi rūpinasi. Bent jau ne dabar.Miranda atrakino duris. Nieko nelaukusi įbėgau pro jas, tiesiai į savo naujajį kambarį. Veidu kritau į lovą. Niekada neverkiau dėl smulkmenų. Bet dabar kai viskas manyje tieisog verda negalėjau to nedaryti.

Kelios valandos prabėgo nuo tada kai grįžome ir nuo tetos barnio su manimi. Kurio taip pavadinti negalėčiau. Beldimas į duris leido suprasti jog tai Miranda. Nusišluoščiau ašaras vis dar kelias nutekėjusias mano skruostais. Pravėriau duris susitikdama tetos apgailiastaujantį žvilgsnį.

' Mieloji aš pasikarsčiavau. Bet negautas atsakymas veda iš proto. Per šias tris dienas tu man atsakiai vos du kartus. Tai skaudina. Zoe, tu gali manimi pasitikėti. ' Miranda norėjo mane apsikabinti, bet aš atsitraukiau.

' A-aš negaliu. Vienintelis žmogus kuriam gal-galėjau atsiverti buvo mama. Kai, kai ji ir t-tėtis mirė viskas aplink mane sugriuvo. Visas gyvenimas , vi-visas mano gyvenimas nebe-nebeturi prasmės. Dabar aš nebeturiu kam atsiverti. A-aš bijau priartėti prie tav-tavęs o tada prarasti.!- rėkiau kiek galėjau. Išaukiau viską kas buvo susikaupe manyje. Ašaros rėdėjo upeliais. Teta susitngusi stebėjo mane ir mano veiksmus. Tačiau viskas ką aš dariau buvo tik stovėjimas.

' Zoe, tu gali pasitikėti manimi. Tu neprarasi manęs. Aš tau pažadu '-šį kart leidau Mirandai apgaubti mane savo švelniomis rankomis. Apsikabinau ir aš, bet tai nebuvo tas pat kas apsikabinti mamą.

' Galbūt gal-gali mane palikti mane vieną. Mna reik-reikia pailsėti '- vos atsitraukus savo pakimusiu balsu pratariau. Teta linktelėjo ir pakštelėjus į kaktą dingo už mano kambario durų.

Atsisėdau ant palangės. Lauke jau buvo prietema. Pasisukau pažiūrėti į vaikino kambarį, bet jis buvo tuščias. Palengvėjimas apėmė mano kūną supratus jog niekas negirdėjo mano šaukimo.

Zayn * Ar tai ką šaukiai buvo tiesa?*

Zoe * Apie ką tu?*

Zayn * Ar tiesa jog tu netekai tėvų? Ir todėl čia atvykai? Pas savo tetą?*

Zoe *Tai nėra tavo reikalas*

Zayn *Aš vis tiek tai isiaiškinsiu. Gaunu tai ko noriu.*

Numečiau savo telefoną ant lovos, nemačiau tikslo testi šį bereikšmį susirašinėjimą. Viskas kas šiomis keliomis dienomis buvo susija su tuo vaikinu yra bereikšmiška.