Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Pagaliau. - mašinoje likus man ir Zayn, vaikinas atsiduso ir, paspaudęs greičio pedalą, nurūko gatve tiesiai. - kita stotelė - Skylor namai. - jis, atsisukęs į mane, išsišiepė ir aš šyptelėjau jam atgal.
- Jau saulė leidžiasi. - atsidusau, perbraukdama per plaukus ir galvą atremdama į šaltą stiklą.
- Kelias buvo tolimas. Beveik visą dieną važiavome. - rudaakis sučiaupė lūpas, žiūrėdamas į kelią.
Linktelėjau, žiūrėdama į jo profilį. Jis toks gražus. Tokių vaikinų vienetai. Dieve, o aš svajojau apie jį, kaip apie savo vaikiną. Tai juokinga. Visi vaikinai, kurie norėjo su manimi šiltesnių santykių, sužinodavo apie tai, jog esu priklausoma ir dingdavo. Skaudu, kai pradedi jausti simpatiją žmogui, o jis dingsta sužinojęs Tavo minusą.
Ir kodėl aš leidau Zayn save liesti? Dieve, nuo to viskas ir prasideda. Tai yra, toks dalykas, kaip simpatija. Aš nenoriu jam to jausti. Nenoriu, kad jis mane įskaudintų, kaip ir Piteris ar Markas. Aš tokia pasimetusi. Nuo Zayn visko paslėpti nepavyks tikrai. Ir tam yra net dvi priežastys. Pirma, tai jo mama, kuri viską žino apie mane, o antra tai Robertas, kuris mane beviltiškai įsimylėjęs ir neleidžia man būti laimingai su kitu vaikinu.
Ir kodėl aš išvis svajoju apie Zayn, kaip apie savo vaikiną? Gal aš jo net netraukiu ir gal jis nori būti su manimi tik draugais. O vis dėl to gal jis merginą turi!
Viskas. Man reikia jo vengti. Aš bijau. Aš sušiktai bijau, jog jis mane įskaudins. Nenoriu su juo turėtu nieko bendro. Kai jis mane parveš namo, aš jį ištrinsiu iš savo atminties. Man nieko nereikia. Jokio vaikino.
- Na štai. Tikslas pasiektas. - mano mintis išblaškė Zayn atsidūsimas.
Pažvelgusi pro langą pamačiau, jog mes stovime prie mano namo. Dieve, gerai, kad kiemą susitvarkiau užvakar.
Atsisukau į Zayn, kuris skvarbiu žvilgsniu, atrodo, degino manyje skylę, kas mane mušė iš vėžių. Jo rudos akys žvelgė į mane, o lūpų kampučiai buvo šiek tiek pakilę.
- Tai... ačiū. - sumurmėjau ir, atsidariusi mašinos dureles, jau norėjau lipti iš mašinos, tačiau Zayn balsas mane sustabdė.
- Tavo kambarys kuriame aukšte?
Susiraukusi atsisukau į jį. Jis žiūrėjo į mane. Kam jam to reikia?
- Antrame. - neužtikrintai tariau ir, nelaukdama atsakymo, išlipau iš automobilio.
- Iki kito susitikimo, Skylor. - vaikinas man šyptelėjo ir aš, nieko neatsakiusi, užtrenkiau mašinos dureles.
Apsisukusi patraukiau link namų durų. Nebus kito susitikimo. Nebus. Nenoriu, kad jis būtų. Man to nereikia. Sušiktai nereikia. Dieve, ne. Mano širdis ir taip nuvargusi, taip, kad papildomo krūvio jai nereikia.
Atsidususi perbraukiau ranka per plaukus ir, žvilgtelėjusi atgal per petį, pajutau šiokį tokį liūdesį kažkur giliai. Mašinos jau nebebuvo. Jis nuvažiavo. Ir gerai. Labai tikiuosi, jog daugiau man jo matyti nebereikės. Noriu pamiršti vardą Zayn ir apskritai šiandieninę naktį su juo. Nieko ten rimto nebuvo. Jis tik norėjo mane išdulkinti, kas jam nepavyko.
Ir vieną. Vieną vienintelę akimirką pajaučiau pasididžiavimą savimi, jog nepraskėčiau tam graikų Dievui kojų. Juk ir Liam ir Jack man mėtė tokias užuominas, kad jis mergišius. O tai tik dar labiau patikina, kad Zayn, sužinojęs apie mane blogiausius dalykus, mane paliktų.
Sunkiai atsidususi atidariau namų duris ir įėjusi į namus, uždariau. Namuose vyravo tyla, kas rodė, jog mama su močiute arba miega, arba yra išėjusios kur nors. Manau, kad miega, nes durys namų buvo atrakintos.
- Kas nors yra namie? - šūktelėjau, pradėdama eiti link mamos miegamojo.
Atsakymo neišgirdau, kas patvirtino mano spėjimą, jog jos abi miega. Priėjusi mamos kambario duris, lėtai jas pravėriau ir įkišau pro jas galvą.
Šyptelėjau pati sau. Mama gulėjo lovoje susisukusi į antklodę. Ji gulėjo ant šono, rankos buvo po pagalve, ant kurios buvo padėta jos galva, akys užmerktos, o lūpos truputį praviros.
Staiga krūtinėje suspaudė širdį, o gerklėje pradėjo didėti gumulas. Į galvą atėjo mintis, jog ateis tokia diena, kai reikės susivokti, kad viskas baigta. Kad žmogaus, kurio glėbyje Tu jauties laimingas, nebėra.
Nejučiomis pradėjau kūkčioti. Ši mintis mane žudė. Ji žudytų bet kurį vaiką, kuris žinotų, jog jo mama greitai mirs. Kad ir kiek su ja pykausi, sakiau, kad jos nekenčiu, aš vis tiek ją myliu. Ir tikrai yra skaudu, kai žinai, jog mamos nebebus.
Staiga mamos akys plačiai atsimerkė ir ji akimirksniu susikoncentravo ties manimi.
- Skylor, brangioji, grįžai. - mama kimiai tarė ir lėtai atsisėdo. - kas nutiko, mažute? - pamačius mano ašaras, jos veidas iškart tapo susirūpinusiu.
Papurčiusi galvą, plačiau pravėriau duris ir, priėjusi prie mamos lovos, atsisėdau ant jos krašto. Atsisukusi į mamą, stipriai ją apsikabinau. Mama taip pat apsikabino mane per pečius ir, priglaudusi lūpas man prie kaktos, pradėjo ją bučiuoti.
- Kas nutiko, vaikeli? - mama tyliai paklausė ir aš pradėjau dar garsiau verkti. - Tave ten nuskriaudė? - ji atsitraukusi pažvelgė į mane, o aš, nesugebėdama nieko pasakyti, papurčiau galvą. - tai kas, mieloji? - mama atsargiai užkišo plaukų sruogą man už ausies ir pilnu susirūpinimo žvilgsniu žiūrėjo man į akis.
- Aš Tave taip myliu, mama. - sukūkčiojau ir jos akyse akimirksniu pamačiau skausmą.
- Ak, mieloji. - ji atsiduso ir stipriai mane apsikabino, padėdama smakrą ant mano peties. - aš visada būsiu su Tavimi. Atsimink tai. Aš esu Tu. Tu turi mano akis, mano nosį, mano kraują. Tu tai aš, mieloji. Ir atmink. Kai žiūrėsi į save veidrodyje, matysi ir mane. - ji sušnabždėjo, o aš pradėjau dar labiau raudoti.
- Mama, aš neištversiu... - sukūkčiojau, stipriau ją apsikabindama. - neištversiu... - sušnabždėjau.
- Ištversi, dukrele. Dėl manęs. - mama pradėjo glostyti mano nugarą.
Ak, mama... taip ir norėtųsi ją amžinai laikyti savo glėbyje. Amžinai...
- Nagi, gulkis šalia. - mama atsitraukusi su savo švelnia ranka paglostė mano smakrą ir lėtai bei atsargiai atsigulė.
Linktelėjau ir, nusispyrusi batus, atsiguliau šalia. Ašaros ritosi skruostais. Aš matau. Matau, kaip ji silpnėja ir keičiasi. Net ir dabar, žiūrėdama į jos akis, matau jose nuovargį ir skausmą.
Mama, uždėjusi ranką man ant skruosto, pradėjo dainuoti lopšinę, kurią ji dainuodavo, kai aš būdavau maža ir susižeisdavau bei sėdėdama jai ant kelių verkdavau.
Lėtai užsimerkiau ir pasidaviau viskam. Skausmui, nuovargiui, kūkčiojimui... nuostabus ir ramus mamos balsas mane taip migdė, kad net nepastebėjau, kaip lioviausi kūkčioti. Sušnurkščiusi nosimi pasiėmiau mamos ranką į savają ir prikišau ją prie lūpų.
Net nepajutau, kaip užsnūdau. Tačiau galvoje vis dar sukosi mintis apie pabaigą. Viskas turi pabaigą...
