Paradise || z.m-ltu || ✔

2. 11 dalis.

Lėtai pramerkiau akis ir, ryškiai šviesai patekus į jas, vėl užsimerkiau. Galva plyšo pusiau, alkūnės degte degė, o dešinę koją lyg su peiliais pjaustė. Tyliai, kaip kankinamas šuniukas, suinkščiau.

- Ji bunda! - lyg už kilometro išgirdusi Zayn balsą, vėl pramerkiau akis ir pamačiau virš savęs susirūpinusį juodaplaukio veidą. - Sky, mieloji, girdi mane? - vėl lyg iš toli atsklido jo balsas.

Kelis kartus sumirksėjusi, pamėginau palinkčioti, tačiau labai to pasigailėjau, nes skausmas, persmelkęs visą kaukolę, buvo tiesiog nenusakomas. Taigi, pasidavusi, tiesiog kažką neryšliai suniurzgėjau sau po nosimi.

- Daktaras tuoj ateis, - staiga aiškiai ir normaliai išgirdau Cloes balsą. Netrukus ji jau stovėjo prie Zayn. Jos veidas buvo perkreiptas skausmu.

Daktaras. Aš buvau ligoninėje. Štai iš kur tas vaistų kvapas ir ryški šviesa. Įdomu, kaip čia patekau?

- Kaip jautiesi, Skylor? Ar ką nors skauda? - Zayn priglaudęs savo šiltą ir didelį delną prie mano skruosto, švelniai paklausė.

- Galvą,alkūnes ir koją, - atsakiau ir tik tada pajutau, kad mano burnoje tikra dykuma.

Vaikino akys liūdnai blykstelėjo.

- Noriu vandens, - tyliai tariau apsižvalgydama aplink šviesią palatą.

Akys sustojo ties toletiniu staliuku šalia lovos, ant kurio buvo padėtas buteliukas mineralinio vandens. Jėzau, niekada nemaniau, kad šitaip apsidžiaugsiu pamačiusi vandenį.

- Ak, taip taip, - Zayn sumurmėjo po nosimi, atsitraukė ir paėmęs buteliuką vandens, pradėjo ieškoti stiklinės.

O aš įsmeigiau akis į Cloe. Ši žiūrėdama į mane kramtė savo apatinę lūpą. Kilstelėjau antakį. Ji jau žiojosi kažką sakyti, tačiau į palatą įėjo vyras su baltu chalatu. Gydytojas.

- Labas rytas, panele Getover, - gydytojas, atsistojęs lovos kojūgalyje, pažvelgė į mane ir kilstelėjo antakius, - Ar jūs pasirengusi išgirsti savo linksmybių pasėkmes? - paklausė ir aš garsiai sudėjavau užversdama galvą.

Kas per nesąmonė...

***

Lūžusi koja, nubrozdintos alkūnės ir didžiulis guzas pakaušyje. Tai pasėkmės po ' avarijos ', kurioje mane lyg žaibas iš giedro dangaus nutrenkė dviratininkas.

Pamiršau paminėti savaitę kankynės, kai turėsiu gulėti ligoninėje. Ir, po šimts, dar kartą pasikartosiu, viskas dėl prakeikto dviratininko, kuris nežinia, kur skrajojo, nes nepamatė priešais stovinčios merginos...

- Įdomu, kada gi mane išvarys, - į palatą grįžo Zayn, abiejose rankose laikydamas du garuojančius puodelius kavos.

- Pakerėsi seseles savo žavėsiu ir jos sušvelnės, - šyptelėjau ištiesdama ranką.

Vaikinas prunkštelėjo prisėsdamas ant mano lovos krašto.

Paėmusi iš jo kavos puodelį, apglėbiau jį abiejomis rankomis ir įsmeigiau akis į juodaplaukį. Šis gurgštelėjo karšto skysčio, sučiapsėjo lūpomis ir pasuko veidą į mane.

- Norėjai mergaitiško vakaro, a? - po ilgos tylos, paklausė.

- Tikriausiai.

- Sakai, tikriausiai... - sumurmėjo sau, vėl gurgštelėdamas kavos.

Budrios rudos akys nesitraukė nuo manęs.

- Labai išsigandau, kai Cloe paskambino ir pasakė, kad Tu ligoninėje, nes Tave partrenkė. Vos nepatyriau infarkto.

Nesusilaikiusi prunkštelėjau taip priversdama vaikiną suraukti antakius iš nepasitenkinimo. Stipriai sučiaupiau lūpas nudelbdama akis į garuojančią kavą.

- Aš rimtai, Skylor. Beje, labai pykstu ant Cloes. Ji nesugebėjo Tavęs prižiūrėti. Po velnių, Tave partrenkė dviratininkas, - netikėdamas tuo, ką pats sako, Zayn papurtė galvą.

Padėjęs ant toletinio staliuko savo bei mano kavų puodelius, jis į savo dideles ir šiltas plaštakas paėmė manąsias, šaltas, smulkutes, baltas... Tada pažvelgė man į akis.

- Dabar gyvensi pas mane. Nebeišsisuksi, - staiga ištarė ir aš iš nuostabos kilstelėjau antakius.

Ištraukusi savo rankas iš jo gniaužtų, papurčiau galvą.

- Aš ne mažas vaikas. Pati savimi pasirūpinsiu, - sumurmėjau ir Zayn garsiai atsiduso delnais perbraukdamas sau per veidą.

- Taip ir maniau, kad taip pasakysi, - staiga nusijuokė, tačiau tuoj ir surimtėjo, - O jei rimčiau, Sky.. Tau lūžusi koja. Tu jos negali priminti prie žemės. Kaip Tu vaikščiosi? - klausiamai kilstelėjo antakius ir nelaukdamas atsakymo tęsė savo kalbą. - Tam esu aš. Būsiu su Tavimi, nesitrauksiu nė per žingsnį ir, po šimts, Tu negali nesutikti, nes aš esu įsitikinęs bent dvidešimčia procentų, kad ir pati to nori, - šyptelėjo puse lūpų ir aš sukandusi vidinę žando pusę, kuo pikčiau užverčiau akis. - Leisk man ištaisyti prieš metus padarytą klaidą, Sky. Jei man nepavyks, aš atsitrauksiu ir nebesivaidensiu Tavo akyse. Leisiu Tau pamiršti mane ir gyventi toliau. Tačiau pirma duok man antrą šansą...

Kodėl Tau dabar taip parūpo, Zayn? Juk visus metus aš nieko apie Tave nežinojau, Tu nesistengei su manimi susisiekti. Net jei būtum miręs, aš to nebūčiau sužinojusi! Po velnių, nė nesistengei visko ištaisyti, pasiaaiškinti! Kodėl tik dabar? Norėjau jam tai išrėžti, tačiau žvelgdama į jo maldaujančias akis aš nesugebėjau to padaryti. Todėl tik kinktelėjau galva nusukdama akis šalin. Jutau venomis tekant pyktį.

- Tik vieną šansą, - šaltai tariau ir jis garsiai atsiduso.

- Ačiū.

Aš grįžauuu!

Ar pasiilgot manęs? Ar nepykstat, kad taip ilgai nekėliau dalies?

Jei taip tai nepykit, nes aš grįžau ;) hehe