Paradise || z.m-ltu || ✔

2. 21 dalis.

Ana Getover

1979-2016

Mylima mama ir žmona

Trumpam užmerkiau akis. Jei prieš dvejus metus man kažkas būtų pasakę, jog aš sėdėsiu priešais savo mamos antkapį ir žvelgiu į jos gimimo ir mirties metus... Aš tik būčiau pradėjusi kvatotis kaip pamišėlė. Nes tai nebūtų pasiekę mano smegenų. Aš nebūčiau tos minties prisileidusi.

- Visus metus nešiau ant šito kapo gėlių. Tačiau ir be manųjų jų čia netrūko. Ant šito kapo visada buvo ir yra šviežių gėlių. Cloe, Liam, Niall, Hel ir visi kiti... Jie nešė gėles, nes buvo dėkingi šiai moteriai už tai, jog ji pagimdė nuostabų žmogų, - Zayn pažvelgė į mane ir jo lūpų kampučiai krustelėjo. - Dėl to paties nešiau ir aš. Kiekvieną savaitę.
Padėjusi ant jo peties galvą, leidau ašaroms laisvai riedėti skruostais. Nemaniau, jog praėjus metams, čia atėjus skausmas bus toks pat stiprus ir aštrus. Po velnių, jis taip stipriai drasko krūtinę. Net sunku kvėpuoti. Atrodo, tuoj uždusiu.

- Aš ją sapnuoju kasnakt, - sušnabždėjau. - Ir kiekvieną kartą sapnas pasibaigia jos išėjimu. Prieš išeidama ji stipriai mane apkabina, atšlijusi šiltai nusišypso ir man nebegalint pajudėti nueina tolyn nuo manęs, - susiraukiau. - Tai skaudina. Kiekvieną rytą prabudus prisimenu, koks jausmas, kai ji išeina ir Tu nieko negali pakeisti. Tai žudo, Zayn. Po šimts, kartais net norisi visą dieną gulėti lovoje ir tiesiog verkti, - sukandau apatinę lūpą.

Tvirta Zayn ranka apkabino mano pečius, o šiltos lūpos švelniai prisilietė prie kaktos. Užsimerkusi trūkčiodama įkvėpiau oro.

- Paleisk ją, Sky. Ji Tavo mama. Nebijok, jos Tu niekada neužmirši, nes ji tai neatsiejama Tavęs pačios dalis. Pamatysi, Tau ir pačiai palengvės, kai pripažinsi sau, kad jos nebėra. Tereikia paleisti... - prikišęs lūpas prie mano ausies, juodaplaukis sukuždėjo. - Nebijok jos užmiršti, nes tai neįmanoma.

***

- Viskas bus gerai, - Zayn spustelėjo mano ranką ir padrąsinamai nusišypsojo.

Linktelėjau, įkvėpdama oro. Šis namas man toks atgrasus. Vien jį pamačius prieš akis išnyra Trishos veidas, kai ji pamatė, jog toji Zayn mergina vis dėlto esu aš. Tai buvo didžiulis pažeminimas, kurio niekada neužmiršiu.

Juodaplaukiui pravėrus didžiules dvivėres namų duris, dar kartą įkvėpiau ir kartu su juo įžengiau į vidų. Namai skendėjo mirtinoje tyloje, tačiau svarbiausia, jog niekas nebuvo juose pasikeitę. Sienų spalvos tos pačios, laiptų taip pat.

- Mama! - Zayn šūktelėjo ir aš krūptelėjau.

Jis, tai pastebėjęs, ranka apglėbė mano pečius ir pabučiavo į plaukus. Ranka apkabinau jo liemenį ir prisiglaudžiau prie šono. Atrodo, jog jei bent žingsniu atitolsiu nuo Zayn, šito namo nepriekaištinga atmosfera mane suės gyvą. Šito man dabar reikia mažiausiai.

- Skylor! - išgirdusi džiaugsmingą Trishos balsą, pažvelgiau į laiptų viršų.

Moteris kiek galėdama greičiau leidosi jais žemyn ir šypsodamasi žvelgė į mane. Taip pat jai nusišypsojau. Ji atrodė nepriekaištingai. Idealiai sušukuoti ir kiek ilgesni plaukai bei baltas kostiumėlis. Tipiškas jos stilius. Elegancija ir stilius. Du jai be problemų suderinami dalykai.

Atstumui tarp mudviejų su Zayn ir jos sumažėjus iki kelių metrų, nenoromis atšlijau nuo vaikino ir žengiau žingsnį link moters, kuri išskėstomis rankomis ėjo manęs link.

- Dieve, gražuole, maniau, jog Tavęs daugiau niekada nebepamatysiu! - apkabinusi mane, Trisha atsiduso ir ranka paglostė man nugarą.

- Aš taip pat džiaugiuosi jus vėl matydama, - plačiai ir suvaidintai šypsodamasi, tariau.

***

- Skylor, Zayn minėjo, jog studijuoji architektūra, - Henris kreipėsi į mane ir aš linktelėjau nurydama kąsnį.

- Taip. Nusprendžiau netikėtai, - atsakiau ir jam dar paklausus, kodėl pasirinkau šią profesiją, aš pradėjau pasakoti su visomis smulkmenomis.

Zayn, sėdintis šalia, visą laiką laikė mano ranką ir, vos pastebėjęs, jog man darosi nepatogu, vis padrąsinamai spustelėdavo ją. Tai iš tiesų teikė jėgų. Nes jis buvo mano oras.

Man baigus pasakoti apie savo profesiją, Trisha ir Henris pradėjo man dovanoti gražius žodžius, jog esu tikra šaunuolė, kad po tokios skaudžios netekties dar suradau jėgų stoti į universitetą. Linkčiodama ir šypsodamasi aš jiems dėkojau. Taip pat nutylėjau faktą, jog būtent dėl tų netekčių ir nusprendžiau tęsti mokslus.

- Beje, - priešais mane sėdinti Waliyha pažvelgė į savo brolį, o tada į mane, - Ar jau matei mažąjį Nojuką? - paklausė ir jos veide nušvito didžiulė šypsena, o šalia manęs sėdintis Zayn pradėjo springti maistu.

- Ką? - sutrikau, kai vaikinas paleidęs mano ranką, greitai gurgštelėjo vandens.

Pažvelgusi į susiraukusius Trishą ir Henrį, kurie spigino į springstantį Zayn, susiraukiau dar labiau. Koks dar mažasis Nojukas? Kas jis per velnias?

- Ar Zayn Tau nesakė? - Trisha susiraukusi paklausė ir aš papurčiau galvą atsisukdama į juodaplaukį.

- Nojus yra... - pradėjo Safaa, tačiau Zayn ją nutraukė.

- Jis Henrio anūkas. Jo dukters sūnus. Visai neseniai gimė, - greitai ištarė ir aš kilstelėjau antakius.

- Vis dėlto nepasakė... - Trisha išpūtė akis, o aš vos susilaikiau nepasakiusi, jog gerai ir padarė, nes man tai tikrai nebūtų rūpėję.

Labas!

Atėjau su žinia.

Kadangi jau prasidėjo prakeikti standartizuoti testai, tai dalis kelsiu jau rečiau, nes, na, stresas 😧 jau šiandien vos plaukų nuo galvos nenusiroviau galvodama, kokią temą duos tie kvailiai, kai staiga pamačiau, jog tereikia parašyti paprastą laišką berniukui 😄 iš tikrųjų tai vos nesuprunkščiau pamačiusi, kad taip lengva, kai tuo tarpu aš tikėjausi kažkokios kosmosinės temos, o jau nekalbu apie žanrą .. 😄 žodžiu, apmovė mane 😄

Kas dar šiandien rašėt pirmąjį standartizuotą? 😄 Kaip sekėsi? 😄 Ar patiko tema ir žanras? 😄