Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
- Kodėl man nepasakei?! - paskui mane į svetainę atėjęs Zayn, užriaumojo.
Priėjusi prie juodos odinės sofos, atsisėdau ant jos krašto ir alkūnes uždėjusi ant kelių, veidą paslėpiau savo delnuose. Vos užsimerkiau, prieš akis iškilo vaizdas, kuriame Louis guli ant žemės, o jo veidu teka kraujas. Ir tai Zayn darbas. Po velnių...
- Kada tai nutiko? - išgirdusi kaip užsitrenkė virtuvėje esančios spintelės durelės, krūptelėjau.
Aš žinojau, jog Zayn įsius, kai sužinos, kad Louis mane pabučiavo, tačiau tikrai nesitikėjau, kad šitaip... Nuo to laiko, kai aš atitraukiau jį nuo žmogaus, kurį jis be gailesčio talžė, jis vien rėkė. Šaukė, riaumojo, rėkė. Nekalbu apie jo išvaizdą.
- Ar girdi, ką Tau sakau? - žingsniai priartėjo prie manęs, tačiau aš nė nesiruošiau pakelti į tą psichą akių. - Ar praradai kalbos dovaną?! Kalbėk, po velnių! - stiklas dužo ant kieto ąžuolinio parketo ir man pagaliau trūko kantrybė.
Staigiai atsistojusi, priėjau prie įniršusio juodaplaukio ir jį stumtelėjau garsiai surėkdama.
- Gana! - surikau, pykčiui glemžiantis protą. - Kas manaisi esąs, kad galėtum šitaip ant manęs rėkti?! Tu neturi tam jokios teisės! Esi prakeiktas išdavikas, kuris laižėsi su sene per savo motinos vestuves! Tu tesi nesveikas žmogus, kurį traukia vyresnės moterys! Kas įsivaizduoji esąs, Zayn? Užteks! Peržengei ribas! Tu neturi jokios, girdi, JOKIOS, teisės rėkti ant manęs! - vėl įniršusi stumtelėjau vaikiną, kuris išsprogusiomis akimis žvelgė į mane. - Taip, Louis mane pabučiavo tąkart sodyboje, tačiau tada mes dar nė nebuvome susitaikę! Todėl dabar Tu tiesiog sušiktai negali rėkti ant manęs! - viena ranka įsirėmusi į klubus, kita nervingai perbraukiau savo plaukus. Papurčiusi galvą prunkštelėjau. - Ne, Zayn, žinai ką? - atsisukau į juodaplaukį. - Tu išvis negali ant manęs rėkti, nes man Tu esi NIEKAS. Tai, jog Tave myliu ir Tu man rūpi, dar nesuteikia Tau privilegijos kelti prieš mane balsą! Šikniau Tu nelaimingas! - suklykiau ir priėjusi prie jo, pradėjau savo mažais kumštukais daužyti jo krūtinę. - Tu negali ant manęs rėkti! Neturi tam teisės! - klykiau, kai Zayn atsargiai suėmė mano riešus ir juos laikė silpnai suspaudęs, kad nebesitrankyčiau kaip pamišusi.
- Tačiau Tu man esi visas pasaulis, Sky, - jis tarė ir aš nustojau rėkti bei muistytis.
Nustėrusi žvelgiau į jo gilias rudas akis. Štai jis ir vėl pasielgė kaip savanaudis. Pats išvedė mane iš kantrybės, tačiau viską apsuko taip, jog kalta likau aš. Jėzau...
- Paleisk mane, - suurzgiau pradėdama muistytis ir vėl.
- Skylor...
- Paleisk, Zayn! - suklykiau ir mano riešai atlaisvėjo.
Švelniai juos patrynusi, praėjau pro vaikiną užkliudydama jojo petį. Venomis vis dar velniškai tekėjo kraujas. Jis rėkė ant manęs taip, tarytum aš būčiau nužudžiusi žmogų. Tačiau aš nieko nepadariau. Po velnių, aš visiškai nieko nepadariau.
Priėjusi prie laukųjų durų ir pasiėmusi savo baltus sportbačius, pradėjau juos greitai autis. Noriu dingti iš čia. Abejoju, jog mano nervai išlaikys matant tą prakeiktą ir idealiai suvaidintą nusikaltusį Zayn veiduką. Tikrai neatlaikytų. Delnas tiesiog sudegtų, jei jam netrenkčiau antausio. Jau ir dabar jis pradeda kaisti.
Baigusi su batais, nuo pakabos nusikabinau pirmą po ranka pakliuvusią striukę ir ją apsivilkau. Supratusi, kad joje skęstu, tyliai nusikeikiau. Žinoma, kieno gi ji daugiau...
- Kur susiruošei? - išgirdusi sau už nugaros piktą Zayn balsą, neatsigręždama kuo greičiau atrakinau laukujes duris ir jas pravėrusi garsiai aiktelėjau.
Už jų stovėjo ta prakeikta Hetera. Ką ta velnio pamesta kvailė dar čia daro?
- Um... Labas, - ji myktelėjo žvilgtelėdama į mane, o paskui į už manęs stovintį Zayn.
- Ko Tau? - piktai paklausiau ir ji atsikrenkštė užsikišdama už ausies vieną iš šimto išsikišusią plaukų sruogą.
- Kaimynai jaudinasi, jog jums kažkas nutiko. Daugiabutis tiesiog dūsta nuo jūsų riksmų, - nedrąsiai pasakė ir aš pagaliau atsigręžiau į už savęs stovintį susiraukusį juodaplaukį.
- Aš išeinu gydytis nervų. Taviesiems turėtų padėti šita kekšytė, - nekaltai nusišypsojau ir Zayn akys išsprogo ant kaktos, o nuostabioji Hetera garsiai aiktelėjo tarytum aš būčiau ją įžeidusi.
Garsiai atsidususi, nusijuokiau, ir nebelaukusi jokio atsakymo, pasileidau laiptais žemyn. Žinau, jog pasielgiau kvailai pasirinkdama laiptus, tačiau stovėti ten ir laukti, kol pakils liftas aš taip pat nenorėjau. Tik ne tada, kai vaikinas, kurį myliu, mane priverčia norėti jam trenkti vien tada, kai pagalvoju apie jį.
