Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Ops! Esta imagem não segue nossas diretrizes de conteúdo. Para continuar a publicação, tente removê-la ou carregar outra.
Kitos dienos ankstų rytą aš, mama ir tėtis važiavome į prekybos centrą. Su mamos pagalba nusipirkau tai, ko man reikėjo. Po visko visi nuėjome pavalgyti į kavinę, o po to važiavome namo, kadangi aš už valandos buvau susitarusi susitikti su Cloe.
Grįžusi namo persirengiau ir susirišusi plaukūs į uodegą, išėjau laukti autobuso. Tėtis norėjo mane nuvežti, bet aš jam neleidau ir liepiau būti su mama, kuri kepė mano mėgstamiausią pyragą.
Išlipusi iš autobuso, patraukiau kavinės, kurioje manęs laukia Cloe, link. Ačiū Dievui ji nebuvo toli nuo stotelės ir toli eiti nereikės. Daugiau ir nebepaeičiau, nes visas mano jėgas pasiglemžė prekybos centras.
Perėjusi pėsčiųjų perėja priėjau kavinės stiklines duris ir joms atsivėrus, įėjau į jos vidų. Kavinėje buvo daug žmonių, kas nuostabos nekėlė.
Nužvelgiau žmones ieškodama Cloes ir ačiū Dievui greit ją radau. Ji sedėjo kavinės gale, kamputyje, nugara į mane ir ramiai žiūrėjo pro pro milžinišką stiklą. Atsidususi pradėjau eiti jos stalelio link.
- Sveikutė. - man priėjus, blondinė atsistojo ir stipriai mane apsikabino.
Sumišusi, taip pat nedrąsiai ją apkabinau. Aš nesu pratusi prie apsikabinimų tokių stiprių.
- Kas nutiko? - tyliai paklausiau lėtai atsisėsdama ant kėdės, kai blondinė atšlijusi nuo manęs su dideliu garsu sukrito atgal į kėdę.
- Viskas baigta. Sušiktai baigta. - ji rankomis užsidengusi veidą suverkšelno.
Susiraukiau. Kas baigta?
- Su Liam? - paklausiau atsargiai.
Blondinė palinkčiojo galvą tyliai sukūkčiodama sau delnus. Atsidusau. Bet kaip? Juk jie taip idealiai vienas kitam tiko, o ir kokie laimingi abu atrodė.
- Bet kodėl?
- Aš nežinau. - ji vėl suverkšleno patraukdama rankas nuo savo veido. - Jis man parašė, kad viskas baigta ir viskas. Daugiau nieko. - jos raudonos ir patinusios akys žvelgė į mane su tokiu liūdėsiu ir sielvartu. Dar nesu jos tokios mačiusi.
Žiūrėjau į ją ir nieko protingo pasakyti negalėjau. Nežinau, ką sakyti. Bijau nusišnekėti ir dar labiau ją įskaudinti. Tai pirmas kartas, kai aš tokioje situacijoje ir, pripažinsiu, aš baisiai pasimetusi.
- Mėnuo. Kartu mes teišbuvom prakeiktą mėnėsį. Kas su juo negerai? - ji sukando savo virpančią lūpą ir atgalia ranka šiurkščiai nusivalė skruostu riedančią ašarą.
- Kada jis Tau tai parašė? - tyliai paklausiau.
- Vakar vakare. - ji sušniurkštė nosimi. - Prašau, Skylor, pasikalbėk su Zayn. Tegul jis pasikalba su Liam ir bent sužino kodėl jis mane paliko. Aš turiu tai sužinoti. Privalau. - jos balsas virpėjo, kas tik dar labiau man kėlė liūdėsį.
