Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Ant suoliuko padėjusi savo rankinę, prisėdau greta jos. Gurkštelėjusi karštos kavos, tyliai atsidusau įsmeigdama akis į tolį.
Praėjo dar tik dvi savaitės, tačiau atrodo, jog jau visa amžinybė. Milijonas skambučių, tačiau nei vienas iš jo. Nei viena žinutė...
Skambino ir Cloe. Skambino ir rašė žinutes. Tačiau aš ją ignoravau. Nebegaliu ir nebenoriu jos matyti ar kažką žinoti apie ją. Jos veidas, kai ji pasakė apie Nojų, man vis dar stovi prieš akis. Ta piktdžiugiška šypsena, tas akių spindėjimas... Ar geriausia draugė galėtų šitaip pasielgti? Ne, nemanau.
Louis sakė, jog ji ir Liam laukia šeimos pagausėjimo. Esą Cloe laukiasi jau ketvirtą savaitę. Džiaugiuosi dėlto, tačiau neketinu vien todėl jai atleisti. Tikrai ne. Vaiko gimimas taip pat nieko nepakeis. Savo aš jau nusprendžiau.
O Louis... Su juo telefonu kalbamės beveik kiekvieną vakarą. Jausmas toks, jog visą tą laiką jis ir buvo mano geriausias draugas. Nes tik jis priešinosi tiesos nuo manęs slėpimui. Tik jam vienam aš rūpėjau. O aš to nė nenutuokiau...
Gurkštelėjau kavos. Tėtis... Jam viskas gerai. Vos grįžusi namo, stipriai jį apkabinau ir praverkiau ant jo peties net kelias valandas. O jis kantriai sėdėjo ir mane ramino. Nepaliko manęs. Palaikė mane.
O Zayn pasidavė. Po to karto, kai buvau pamatyti Nojaus ir jį sutikau, daugiau jo nebemačiau ir nieko apie jį negirdėjau. Jis ir vėl mane paleido. Pamiršo savo pažadą, jog amžinai būsim kartu...
Vakar vakare, gulėdama savo lovoje ir spoksodama į lubas, pamėginau įsivaizduoti savo reakciją, jei Zayn paprašytų atleidimo. Ir tuoj pat supratau, kad jam atleisčiau. Bet tik tokiu atveju, jei jis atsiprašytų... Ko tikrai nebus.
Baigusi savo kavą, atsistojau, ir išmetusi tuščia puodelį į šiukšlių dėžę, pasiėmiau savo rankinę. Užsidėjusi ant nosies akinius nuo saulės, kad jie paslėptų pūsles ant paakių, nukulniavau takeliu namų link. Nes kito pasirinkimo neturėjau. Nieko kito ir nebenorėjau.
***
Vos įžengusi pro paradines namų duris, sušukau tėčiui, jog jau grįžau. Šiam pranešus, kad jis duše, atsidusau ir nupėdinau į savo kambarį. Galva sukosi, o kojos linko. Nebeturėjau jėgų. Pastaruoju metu mane sekina net ir prakeiktas kelių minučių pasivaikščiojimas. Tai užknisa.
Pravėrusi savo kambario duris ir pro jas įėjusi, sustingau pamačiusi ant lovos sėdintį žmogų. Ką jis čia veikia?
- Zayn? - suvapėjau, šiam lėtai atsistojus nuo mano lovos.
Nejaugi aš ir vėl sapnuoju? Po šimts, šis sapnas per daug realistiškas. Juk nejuokinga...
- Sky, - juodaplaukis sušnabždėjo ir aš nieko nelaukdama puoliau į jo glėbį.
Jis čia. Mano Zayn čia. Jėzau, negaliu patikėti... Mano Zayn...
- Myliu Tave, Skylor Getover, ir šįkart neketinu pasiduoti. Niekas manęs neprivers išeiti. Jei ir išeisiu, tai tik su Tavimi, - vaikino rankos apsivijo mano liemenį, o manosios, jo kaklą.
- Gerai, - sumurmėjau, veidu įsikniaubdama į jo kaklo linkį, - Gerai, gerai. Aš Tave taip pat myliu. Labai, - suverkšlenau, ašaroms paplūdus iš akių. Jis sugrįžo. Sugrįžo manęs.
Ir, vis dėlto, pabaiga kitokia. Jis ją padarė kitokią. Ši bus amžina.
