Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
Oops! This image does not follow our content guidelines. To continue publishing, please remove it or upload a different image.
Išgirdusi balsus, greitai atsimerkiau. Susiraukiau, kai pastebėjau, kad guliu didesnėje lovoje už savo. Kambarys buvo paskendęs tamsoje, tik pro langą švietė blanki šviesa. Mėnulis.
Atsisėdusi atsargiai pasitryniau akis ir kruptelėjau, kai išgirdau mamos pakeltą balsą. Ji rėkė, tik nesupratau ką. Juk aš mamos kambaryje!
Greitai pašokusi iš lovos, basomis pribėgau prie durų ir, stvėrusi už jų rankenos, plačiai jas pravėriau. Jutau, kad širdis tuoj pro gerklę iššoks. Išbėgusi iš kambario, patraukiau balsų link. Namai skendėjo tamsoje, šviesa degė tik virtuvėje.
Nuraminusi savo kvėpavimą ir pasitvarkiusi susivėlusius plaukus, priėjau prie virtuvės tarpdurio. Pamačiusi žmogų virtuvėje, sustingau.
Širdis ir vėl pradėjo daužytis kaip pašėlusi, o kojos, atrodo, tuoj sulinks ir aš krisiu ant šalto parketo visu svoriu, kurio pas mane beveik nėra. Prieš akis išdygo tie skaudūs prisiminimai, kuriuos buvau užkasusi giliai po žemėm ir kuriuos, atrodo, atkapstė vien to žmogaus akys.
***
- Tetuk, ne, maldauju! - rėkiau susigūžusi į kamuoliuką, tačiau tetukas manęs negirdėjo.
Jis vieną ranką su diržu iškėlė į viršų, o su kita suėmė man už plaukų ir pastatė mane ant kojų. Man šalo kojos, nes aš buvau be kojinių ir batukų.
- Maža kekšė! - tetukas surėkė ir, trenkęs su diržu man per galvą, paleido mano plaukus.
Aš skaudžiai kritau ant šaltų plytelių, rankomis pasiremdama į jas. Garsiai verkiau, kai staiga man iš nosytės pradėjo bėgti raudonas skystis. Tai kaip ašaros. Patraukusi vieną ranką nuo plytelių, suėmiau su ja nosytę.
Nežinau, kodėl tėtukas mane muša, bet aš jį vis tiek myliu. Jis man sakė, kad aš šito nusipelniau, o jei jis taip pasakė, vadinasi, nusipelniau.
***
***
- Tiesiog nueik į tą prakeiktą parduotuvę! Nematai, kad motina nori išgerti?! - jis atsistojo nuo kėdės ir pradėjo eiti link manęs.
- Niekur aš neisiu. - sumurmėjau ir jau norėjau apsisukti, tačiau šiurkšti ir suprakaitavusi ranka sugriebė manąją ir, man atsisukus, pajutau stiprų smūgį į skruostą.
Neišlaikiusi pusiausvyros, kritau ant šaltų grindų. Akyse pradėjo kauptis ašaros.
- Tu esi vulgari kekšė! Tokia pat, kaip ir motina! - jis surėkė ir netrukus pajutau dar vieną stiprų smūgį į pilvą.
Stipriai rankomis susiėmusi už pilvo užsimerkiau ir leidau ašaroms tekėti skruostais. Skruostas degė, o pilve visus organus, atrodo, raižė kaip su peiliu. Ir tai dėl to, jog atsisakiau eiti į parduotuvę ir nupirkti jam alaus. Ir kiek ilgai aš tai tversiu...
***
Jis atrodė kitaip. Tvarkingas, švarus, nusiskutęs, susišukavęs... bet akys. Jos vis dar tokios pat. Vis dar tos pačios rudos akys, žvelgiančios į mane lediniu žvilgsniu. Jis vilkėjo kostiumą. Juodą, su baltais marškiniais ir juodu kaklaraisčiu, kostiumą.
Kai jo akys susitiko su manosiomis, aš sustingau. Smegenys susitraukė, ausys užsikišo, nosis taip pat. Tos akys. Jos tokios šaltos ir bejausmės. Tokios pat, kaip ir tada, kai mušdavo mane.
- Skylor. - jis sušnabždėjo ir mama staigiai atsisuko į mane.
Sutrikusi pasižiūrėjau į ją ir nurijau seiles. Ką jis čia veikia, po velnių?
- Mama... - sušnabždėjau, dėdama žingsnį atatupsta ir žvilgtelėdama į tą monstrą.
- Skylor, tai aš. Tavo tėtis. - jis nusišypsojo ir žengė žingsnį manęs link.
- Ne! - šūktelėjau, kai jis staiga paėjo atatupstas, o mama, priėjusi prie manęs, stipriai mane apkabino. - mama, ko jam čia? - atsisukau į ją.
- Jis sužinojo apie mano ligą. Norėjo susitikti su Tavimi. - ji sumurmėjo, žvilgtelėdama į tą monstrą ir tada į mane.
- Ne. Ne. Ne. - papurčiau galvą, atsitraukdama nuo mamos. - eik iš čia! - atsisukau į tą žmogų, kuris stovėjo ir žiūrėjo į mane. - Eik! - surėkiau dar kartą, kai staiga skruostais pradėjo riedėti ašaros.
- Skylor, aš tik noriu su Tavimi pasikalbėti. - jis tarė ir, atrodo, jo balse girdėjau kažkiek liūdėsio.
Papurčiau galvą. Ne! Aš nenoriu su juo kalbėtis. Neturiu apie ką. Jis man niekas. Jis man svetimas žmogus. Kodėl aš turėčiau kalbėtis su svetimu žmogumi? Kodėl?
- Mama, prašau. - atsisukau į mamą, kuri piktai žiūrėjo į tą bjaurybę, tačiau po mano žodžių atsisuko į mane ir jos veidas akimirksniu sušvelnėjo. - pasakyk jam, kad jis išeitų. - sušnabždėjau, į rankas pasiimdama šaltą mamos ranką.
- Džimai, išeik. - mama piktai tarė ir atsisuko į jį. - ji nenori su Tavimi kalbėtis. Nenori.
- Bet, Ana... - jis ištiesė ranką, tačiau tuoj ir nuleido. - gerai. Išeisiu. Bet jei tik ko nors reikės. - jis pasižiūrėjo mamai į akis, prieidamas prie mūsų. - aš jos tėvas ir aš pasirūpinsiu, kad ji turėtų nuostabią ateitį. - šyptelėjo, dabar jau žiūrėdamas į mane.
Nieko neatsakiau, o tiesiog žiūrėjau į jį šaltu, bejausmiu žvilgsniu, su kuriuo jis žiūrėdavo į mane, kai mane mušdavo. Dieve, dabar taip norėčiau spjausti į jį ir išsakyti jam, kaip jo nekenčiu.
Staiga pro akis prabėgo dar vienas šlykštus, mano gyvenimą pakeitęs prisiminimas.
***
- Maldauju, ne! - rėkiau ir spardžiausi, kai buvau paguldyta ant pilvo ir užgulta sunkaus kūno.
- Tu tokia smulkutė. Man patiks Tave krušti. - skardus ir šlykštus balsas sušnabždėjo man į ausį ir aš pradėjau dar labiau verkti.
- Maldauju, ne.. - verkiau, kai staiga pajutau, jog aš jau be šortų ir apatinių.
Jėgų priešintis nebebuvo. Skruostais ritosi ašaros, o širdis daužėsi kaip pašėlusi. Suklykiau, kai pajutau skausmą papilvėje. Jis tai padarė. Jis mane išprievartavo.
***
- Sky, brangioji! - mama mosakavo rankomis man prieš veidą. Ji mane stipriai apsikabino.
Kelis kartus sumirksėjusi, nežymiai papurčiau galvą. Jis man sugadino gyvenimą ir dar nori, kad aš kalbėčiausi su juo? Jis ką? Tikrai nesveikas? Mane išprievartavo jo draugas, jis mane mušė, privedė prie narkotikų... jis ne žmogus. Jis montras. Monstras, kuris suėdė gyvenimą savo vaikui.
Atrodo, viską buvau užmiršusi, bet man užteko vien jo akių, kad viską prisiminčiau. Trisha man tikra ta žodžio prasme padėjo viską užkasti, o dabar jis vėl viską atgaivino. Dabar aš ir vėl nebeužmigsiu, o prieš akys skraidys visi tiek šlykštūs veidai.
- Jis išvažiavo. Viskas. Jo nebėra. - mama glostė mano nugarą ir šnabždėjo man į plaukus raminamus žodžius.
- Nebenoriu jo matyti. Nebenoriu. - sukūkčiojau, rankomis stipriai apsikabindama mamą.
Nebenoriu. Nebenoriu. Nebenoriu jo matyti. Nebenoriu...
