Atsikėlęs ryte Tu nenutuoki, kas Tavęs laukia šią dieną. Kas nutiks, o kas ne. Atrodo, kad Tavo diena suplanuota, tvarkinga, bet ar kam nors gyvenime ta diena buvo praėjusi taip tvarkingai ir suplanuotai, be jokių atsitiktinumų? Turbūt, kad ne. Tas...
¡Ay! Esta imagen no sigue nuestras pautas de contenido. Para continuar la publicación, intente quitarla o subir otra.
Prisitraukusi prie savęs beveik paskutinę ir gana didelę dėžę priekaboje, vos nenugriuvau ją pakėlusi ant rankų. Jėzau, nemaniau, kad ji tokia sunki. Tyliai nusikeikusi, sukaupiau visas jėgas ir tvirtai atsistojusi ant kojų, pradėjau žingsniuoti plytelėmis grįstu takeliu link paradinių namo durų, kurios buvo plačiai atvertos.
Pro jas išėjus Zayn, plačiai jam nusišypsojau, tačiau jis tik primerkė akis ir piktai suraukė antakius. Papūčiau lūpas. Na ir išsišokimas. Aš taip ilgai ant jo tikrai nepykčiau.
Pagaliau mums susidūrus pusiaukelėje, juodaplaukio antakiai šoktelėjo viršun.
- Iš kur gavai šitą dėžę? - paklausė tiesdamas į mane savo rankas, kad paimtų mano dėžę.
Papurčiau galvą žengdama kelis sunkius žingsnius atatupsta.
- Paėmiau iš priekabos, - burbtelėjau dėptelėdama į jo susiraukusį veidą.
- Jos buvo gale. Kam jas ėmei? Duok man, - jis vėl ištiesė rankas ir aš vos susilaikiau neparodžiusi jam vidurinio piršto.
Buvo sunku susilaikyti pagundai atsikratyti tos velniškai sunkios dėžės, tačiau principai svarbesni. Neketinu naudotis jo pagalba, kai jis net nesikalba su manimi nuo to laiko, kai atvažiavome.
- Nereikia, - atsakiau.
- Baik, Sky, mes su Liam jas palikome pabaigai, kad patys ir parneštume. Jos be proto sunkios. Nagi, nevaidink galiūnės ir duok man tą dėžę, kol vėl sau ko nors nepasidarei, - Zayn balso tonas tapo įsakmiu, o antakiai susiraukė dar labiau.
- Ne! - supykau. - Neduosiu, kol neprižadėsi, kad liausiesi ožiuotis kaip koks šiknius ir vėl normaliai kalbėsiesi su manimi, - pasiūliau ir dabar jau jo antakiai šoktelėjo aukštyn iš nuostabos.
Kelias minutes paspoksojęs į mane lyg matydamas pirmą kartą,vaikinas papurtė galvą ir kažką suniurnėjo sau po nosim. Na ir burbeklis.
- Baik elgtis kaip vaikas. Duok dėžę, juk išmesi, - jis rankomis apkabino mano dėžę, tačiau aš pradėjau eiti atatupsta. - Stok, Sky, juk išmesi! - užriko ir aš nusivaipiau.
- Niekada! - sušukau truktelėdama dėžę į save.
- Sakau baik! - Zayn taip pat truktelėjo ją į save.
- O Tu baik elgtis kaip šiknius!
Abu piktai žvelgėm vienas į kitą ir garsiai šnopavom. Na, dar nesu jo mačiusi tokio pasipūtusio! Juk tai mano vaidmuo mūsų santykiuose. Nuo kada Zayn pradėjo stumti mane laukan?
- Ei! - mums su Zayn vis dar besipešant dėl dėžės, kuri man jau slydo iš rankų, prie mūsų pribėgo išsigandęs Liam ir tikrąja ta žodžio prasme išrovė dėžę mums abiem iš rankų. - Čia mano giminės porcelianiniai indai! Bent įsivaizduojat, kiek jie kainuoja? - bruneto akys buvo iššokusios ant jo kaktos. Mudu su Zayn klausiamai susižvalgėm. - Jie neįkainojami! - jis užriko ir aš išsigandusi krūptelėjau.
- Iš kur mes galėjome žinoti, kad šitoje dėžėje indai? Juk nė nesigirdėjo indams būdingų garsai, - juodaplaukis truktelėjo pečiais žvilgtelėdamas į mane. Pritardama jam, palinksėjau.
- Nes jie suvynioti į dešimtis sluoksnių popierių! - brunetas išgąstingai sušuko ir pamatęs mūsų su Zayn klausiamus žvilgsnius, bejėgiškai papurtė galvą. - Tiek to, - burbtelėjo. - Tęskit darbus. Jau temsta, o ir Cloe jau baigia ruošti vakarienę, - mestelėjo prieš nueidamas namo link.
Klausiamai pažvelgiau į Zayn, tačiau šis tik vėl lyg kaprizinga pana truktelėjo pečiais ir praėjo pro mane. Atsidusau. Dar sako, kad aš elgiuosi kaip vaikas...
Nusekusi paskui jį, nesusilaikiusi nusižiovavau. Diena iš tiesų jau ėjo vakarop, o oras vėso. Ačiū Dievui, su kraustymusi jau baiginėjome ir mes. Antraip nešdama dėžes užmigčiau. Tikrai tuo neabejoju.
Zayn pasiėmus tokio pat dydžio dėžę, kokio buvo ir ana, dėl kurios pešėmės, nesusilaikiusi prunkštelėjau. Ir kam gi reikia apsimetinėti, jog nesunku. Juk vis vien iš veido matosi, jog jis tuoj nualps dėl tokio svorio. Kartais žmogus nežinai verkti ar juoktis.
Jam einant pro mane, sukikenau, tačiau jis nekreipė dėmesio ir lyg to nepastebėjęs praėjo pro mane iškelta galva. Caktelėjau liežuviu papurtydama galvą. Šito aš taip lengvai nepamiršiu. Už šitokius principus jam dosniai atsieis. Prižadu.
Kai staiga akys sustojo prie žmogaus, stovinčio už keliolikos metrų nuo manęs. Jis buvo aukštas, šiek tiek žilstelėjęs ir su ta pačia kraupia šypsena... Ta šypsena, kuria jis paslėpdavo savo iškrypėliškumą. Šlykščia, pedofiliška žagintojo šypsena.
Kūną išmušo šaltas prakaitas. Ką jis čia veikia? Už beveik šimto kilometrų ir, atrodo, padoriame rajone? Nejaugi ir toliau žagina mažas mergaites, kurios nerūpi savo alkoholikams tėvams? Nejaugi jis ir toliau joms traumuoja gyvenimus taip, kaip sutraumavo manąjį? Gaudydama kvapą, pradėjau markstytis.
Taip, tai tikrai jis. Tos pačios šlykščios akys, bjaurios rankos. Panele, jums viskas gerai? Ir tas pats demoniškas, kartu išsigimėliškas, balsas. Nesiartinkite prie manęs! Norėjau surikti, tačiau nepajėgiau, nes kūnas silpo dėl deguonies trūkumo ir beprotiškai plakančios širdies.
Jis mane prievartavo mano pačios kambaryje. Kai aš draskiausi ir klykiau, jis tik iškrypeliškai dėjavo man į ausį.
Ir tada viskas sustojo. Paskutiniai pojūčiai prieš paneriant į begalinę tamsą buvo didžiulis išgąstis, kad jis artėja prie manęs ir lengvumas, kai lyg iš toli išgirdau Zayn bei Liam balsus. O kai pajutau aplink save tvirtas juodaplaukio rankas ir pamačiau jo siaubo apimtą veidą, su lengvumu panirau į tamsą.
