Forget

1

-Tu mano dukra, kaip tu gali taip elgtis?!-spygavo mama, o aš nereguodama sėdėjau ant sofos ir junginėjau televizoriaus kanalus.
-Nespiek, jau galvą skauda,-sumurmėjau į ją neatsisukdama.
-Viskas! Aš nebegaliu! Tu gyvensi pas močiutę ir taškas!-suriko ir aš į ją atsisukau su perkreiptu veidu.
-Ką?! Aš ten negyvensiu!-surėkiau atsistodama.
-Tai galutinis sprendimas! Tu nepaisai mano nurodymų ir aš nebegaliu! Turi valandą susikraut daiktus!-suriko ir greit išlėkė iš virtuvės. Piktai suurzgiau ir pradėjau lipt laiptais. Nenoriu važiuot pas močiutę. Atsiminimai iš ten nėra patys puikiausi. Išvis, ten daugiausiai esu praleidus dalį vasaros, o ne visus metus. Plius aš jos nemačiau gal penkis ar šešis metus. Pagalvojus, kad gal viskas bus gerai ir man nebereiks gynčytis su mama pradėjau sparčiai krautis daiktus. Neturėjau perdaug, tad nebuvo tiek daug darbo. Du lagaminai ir krepšys. Užteks. Nereikalingus daiktus paliksiu čia ir tikėsiuos, kad gal jų nebepamatysiu. Nereikia manęs smerkt, bet nuo tada kai tėtis mus paliko mama pasidarė šalta ir manim nebesirūpino tad tapau savarankiška, o su ja nelabai kalbėdavau.
-Greičiau leiskis žemyn! Mes išvažiuojam!-surėkė iš apačios. Su visais daiktai nusileidau vienu metu. Nesu žmogus kuris mėgsta eit du kart.
-Ko taip rėki,-suburbėjau praeidama pro ją.
-Neburbėk ir eik greičiau!-staigiai atimė lagaminą ir piktai įdėjo į bagažinę. Palikau kitus daiktus jai ir nesigilindama atsisėdau į mašiną. Kai ši tik atsisėdo už vairo pradėjo skaityt moralus, bet aš tiesiog įsidėjau ausinukus į ausis ir žiūrėjau į vaizdą lekiantį pro langą. Nežinau kiek valandų praėjo. Gal trys? Gal keturios? Bet mes atvažiavom į vieną iš miestų kažkokiam Airijos kampelyje kurio pavadinimo aš net nežinau. Ar jis išvis turi pavadinimą? Jis perdaug mažas. Galiausiai privažiavom mano močiutės namą, kuris atrodė lygiai taip pat kaip ir vaikystėje. Tingiai išlipau iš mašinos ir pasiimiau savo daiktus. Man dar nespėjus prieit prie durų močiutė išlėkė ir puolė mane apkabinėt.
-Kaip tavęs pasiilgau mano mažoji Lilah. Tu tokia užaugus ir pasikeitus,-nusišypsojo,-Man labai patinka kaip persidažei plaukus.
-Ačiū,-nusišypsojau. Pagalvojau, kad gal nebus taip blogai kaip maniau,-Aš einu į savo seną kambarį. Išsikrausiu daiktus, gerai?-ši palinksėjo,-Gali pakalbėt su mama,-iėjau į namą. Čia buvo tvarkinga, o televizorius buvo įjungtas. Užlipau į antrą aukštą ir patraukiau tiesiai į vieną iš svečių kambarių. Ten visada miegodavau kai likdavau čia. Tvarkingai susidėjau daiktus, kad prastūmčiau laiką ir greičiau būtų galima eit miegot. Tai vienintelis dalykas kuris dabar man suteikia vilties. Nors ir žinojau jog greitai čia bus didžiausia netvarka, man nerūpėjo. Turbūt dėl to aš čia išvis ir atsiradau. Gal reiks suairast čia draugų? Paskutinį kart tai nebuvo puikiausia mintis. Greit mane pakvietė vakarienė ir nusileidus supratau, kad mama jau seniai išvažiavo taigi su močiute pavalgėm, pakalbėjom kaip sekasi ir t.t. Šeip pasirodo ji daug fainesnė nei anksčiau. Galiausiai dar pabuvus prie kompiuterio nuėjau miegot.

Mane pakėlė kai močiutė išeidama į darbą apie tai nusprendė garsiai pranešt surėkdama per visą namą. Pažiūrėjau, kad jau beveik vidurdienis nusprendžiau išbėkt pabėgiot nors ir nebuvau labai atletiška. Apsirengiau sportinę aprangą ir su muzika išlėkiau iš namų. Bėgau vienu iš parko takelių. Atsimenu, kad visada pro čia eidavau mažesnė arba atbėgdavau pasėdėt ant suoliuko kai man būdavo liūdna, o taip būdavo dažnai. Atbėgau prie to pačio suoliuko ir atsisėdau. Išsitraukiau telefoną pasikeist muzikai.
-Ir kas gi tu tokia, gražuole?-paklausė vaikinas su draugu atsisėsdami man iš abiejų šonų. Negali būt. Čia Luke Hemmings.
-Oh, negi čia, Luke Hemmings?-nusišaipiau.
-Iš kur žinai mano vardą?-susiraukė.
-Ai, tu manęs neatsimeni,-nusijuokiau,-Juk mes taip smagiai leisdavom laiką.
-Nieko nesuprantu,- dar labiau susiraukė. Jo draugas bandė susilaikyt nesijuokęs.
-Nesijuok, Harry,-tariau atsisukdama į jį kai šio veidas persimainė,-Nu ką, nebuvo smagu susitikt, tikiuosi tai daugiau nepasikartos,-netikrai nusišypsojau ir jau norėjau nueit nuo jų, bet mano ranką sugavo.
-Pala pala, tu taip lengvai nepaspruksi,-nusijuokė Luke. Greit pagriebiau jo ranką ir numečiau šalin.
-Nedrįsk manęs liesti ar su manim kalbėti, Hemmings,-suurzgiau ir paleidus jį pradėjau bėgt toliau.
Pabėgėjus pribėgau link vaikų aikštelės kurioje buvo keli treniruokliai. Iškart priėjau prie turniko ir užšokau ant jo. Pasiekimas, anksčiau sunkiai čia užlipdavau. Nors ir buvau tokio ūgio. Taip taip. Buvau peraugus mergaitė kuri čia atvažiuodavo atostogoms ir turėjo puikų ir geriausią draugą vasaroms - Luke Hemmings. Nors jis ir buvo dviem metais vyresnis, buvau už jį aukštesnė. Žodžiu, ilga istorija kas mums nutiko. Gal kada papasakosiu. Pradėjau daryt prisitraukimus. Aišku, kaip bebūtų gaila, tie du debilai čia atėjo. Luke priėjo prie manęs ir įsikabino į skersinį. Jam net nereikėjo pasistiebt ar pašokt, kad pasiektų. Gal jis kokių dviejų metrų ūgio ar kažkas panašaus?
-Ko jums reikia? Maniau sakiau atsiknist ir su manim nekalbėt,-suburbėjau visdar darydama prisitraukimus. Kai pavargau likau kabėt, nes nenorėjau jaustis žema.
-Gal nori nušokt? Ir normaliai pasakyt viską, nes mūsiškiai čia jau ateina ir tu niekur nepabėgsi,-pakėlė antakį.
-Jūsiškiai? Buvau įsitikinus, kad draugų tu neturi,-suprunksčiau ir išgirdau daugiau juoko sau už nugaros. Visdar išsilaikydama ore apsisukau ir pamačiau dar tris vaikinus ir merginą.
-O dieve. Nu gerai, ko tau reikėjo, Luke?-paklausė vienas spalvotais plaukais. Dabar prisiminiau, juk čia Michael.
-Ji mums kažko nesako,-už nį atsakė Harry,-Ji žino mūsų vardus, o ji čia pirmą dieną.
-Pala, iš kur žinai, kad aš čia pirmą diena?-susiraukiau.
-Nežinau, man tai ji patinka,-nusijuokė Calum.
-Ačiū, Calum,-nusišypsojau.
-Nesupratau?-susiraukė.
-Būtent,-tarė Luke,-Gal pagaliau nulipsi?
-Matai kaip yra, aš mėgstu kalbėt akis į akį su žmonėm, o jūs penki gal dviejų metrų aukščio išskyrus merginą, taigi, atsakymas ne,-išdėsčiau ir užsikabarojau į viršų ir atsisėdau ant plieno, nes rankos jau nebegalėjo atlaikyti svorio,-Geriau?
-Nevisai,-sumurmėjo.
-Kaip tau blogai,-nusimaiviau,-Kodėl Niall toks tylus šiandien, a?-paklausiau atsisukus į dar vieną blondiną.
-Tai šiurpu, gal nori pasakyt kaip žinai mūsų visų vardus?
-Nežinau visų. Kuo tu vardu?-atsisukau į merginą.
-Amy,-atsakė.
-Malonu,-tada vėl atsisukau į blondiną,-Va dabar - visų.