Forget

2

-Gal tiesiog pagaliau nulipk ir viską paaiškink, nes iš čia neišeisi kol nepasakysi,-išsireiškė Luke.
-Ar tu pavydi, kad aš ant tavo buvusio geriausio draugo?-nusijuokiau.
-Nesupratau,-susiraukė jis kaip ir visi likę.
-Turiu galvoj, kad kaip matau tu numetei labai daug svorio ir daug sportavai. Tai čia tavo geriausias draugas?-erzinau jį.
-Iš kur ji viską žino?-sudrebėjo Harry.
-Taigi, jūs dabar skaitotės šito miestelio kietekai, ane? Tipo jūsų visi bijo?-pasidomėjau.
-Ne, mūsų nebijo. Visi,-pridūrė.
-Kaip smagu, bet aš jau turėčiau grįžt namo,-nušokau ant žemės,-Be to, Amy, galiu tavęs kai ko paprašyt?
-Žinoma,-atsakė.
-Palydėsi mane iki mokyklos, kad ir kur ji yra? Man reikia užsirašyt,-paprašiau.
-Žinoma, va mano numeris. Paskambink kada nūsi laisva,-nusišypsojo,-Kaip suprantu, būsim klasiokėm.
-Tikriausiai. O, Luke, tikiuosi jog jūs išvažiuojat į koledžą kitam mieste, ane? Būtų puiku,-atsisukau į vieną iš blondinų.
-Ne,-išsišiepė.
-Ką?-sutrikau.
-Koledžo ir mokyklos pastatai sujungti, jie mokysis kartu su mumis,-paaiškino Amy.
-O aš galvojau, kad metai pagerės. Na kagi, aš bėgu,-tariau ir pamojavau jiems.
-Palauk, mes dar nebaigėm!-surėkė kažkuris vaikinas man jau nubėgus. Nusijuokiau, bet toliau skuodžiau namo. Negaliu neigt, kad nebuvo smagu. Esu tam sutverta. Visus aplink save erzinti nebent draugus. Nu ir juos kartais. Dažniausiai.
Parbėgus namo iškart nuėjau į dušą ir išsiprausiau. Galiausiai pasigaminau pusryčius, tai  yra, užsipyliau dribsnius pienu. Nežinodama ką geriau padaryt tiesiog užlipau į antrą aukštą ir užėjus į savo kambarį įėjau į balkoną. Atsisėdau ant ten jau pastatytos kėdės ir žvalgiausi aplinkui. Buvo smagu prisimint senus laikus. Kaip per balkonus kalbėdavau su Luke apie viską , išsipasakodavom. Net graudu, kad jie taip manęs ir neprisimena. Suprantu, kad man tebuvo dešimt metų, bet mes buvom artimesni nei atrodo. Žinojom viską apie vienas kitą.
-Kaip matau mes kaimynai!-mane iš apmąstymų pakėlė balsas.
-Negali būt!-atsakiau Luke kuris su Harry stovėjo balkone priešais.
-Dar ir sarkazmo netrūksta,-suburbėjo Harry.
-Nereikia apkalbinėti jei pavydi,-surikau jam. Jie keistai pažiūrėjo vienas į kitą, o po to į mane,-Nesupratau?
-Bus sunkiau nei maniau,-tarė Harry atsisukęs į Luke.
-Tau susirast merginą?-paklausiau įsidėdama šaukštą į burną. Pasigirdo juokas iš kitos pusės ir pamačiau Amy persisvėrusią pro didžiulį, pravirą langą. Į balkoną ši nežengė nė žingsnio.
-Kaip juokinga,-nusivaipė Harry.
-Dar ir kaip,-vis dar besijuokdama tarė Amy.
-Tai taip juokinga, nes tai tiesa,-suprunksčiau.
-Tai nėra tiesa,-bandė apsigint.
-Pripažink tai. Jūs abu dar ilgai nesusirasit merginų,-tariau.
-Tai tikrai nėra tiesa,-dabar jau įsikišo ir Luke.
-Pripažink, kad tiesa yra bentjau tai, kad tu manęs neatsimeni, Robert,-netikrai nusišypsojau.
-Net ir antrą vardą?-nusistebėjo Harry.
-Nebūk toks nustebęs, Edward,-kreipiaus į jį.
-Tai kraupu ir nejauku. Ką tu dar žinai apie mus?-susiraukė.
-Žinau per daug, Hazza. Apie jus visus, Lucas,-palinkčiojau galva.
-Net pravardes iš vaikystės. Kas jai negerai?-Luke paklausė Harry.
-Man viskas puiku. Tik jūs čia debilai nieko nesusigaudot. Turbūt rūkymas nuo pradinės pagadino smegenis.
-Jūs rūkot?!-nustebo Amy.
-Vagšelė nežinojo. Gal jūs ne tokie jau ir geri draugai pasirodo, mh?-šyptelėjau.
-Ar tu mus šnipinėji?-gali būt, kad išsigando.
-Ne, kam man šnipinėt? Čia jūs šnipinėjot tą mergaitę. Kaip ten jos vardas, Melanie? Juk toks jos vardas, Luke.
-Kas ta Melanie?-sutriko Harry.
-Mano klasiokę? Tu ją šnipinėjai?-susiraukė Amy.
-O aš galvojau, kad tu su Harry geriausi draugai nuo penktos klasės. Ir jam nepasakei apie mergaitę kurią taip mylėjai?-vaidinau.
-Tu nieko nežinai,-suurzgė.
-Oj, bet pala, aš žinau. Daug daugiau nei tu manai,-nusišypsojau pasitenkinimo pilna šypsena
-Kas tu tokia? Koks tavo vardas?-pradėjo klausinėt Harry.
-Tai bus mažytė paslaptėlė. Tarp visų šiame mieste. Kad būtų įdomiau.
-Juk vistiek naudosi vardą mokykloje į kurią eisi po keturių dienų,-priminė Luke.
-Tiksliai, ačiū, kad priminei. Amy, eime? Vistiek nieko neveikiam,-paklausiau.
-Žinoma, tuoj nusileisiu,-sutiko ir uždarė langą.
-O mes draugiškai palydėsim,-išsišiepė vaikinai ir išėjo iš balkono. Atsidusus nusileidau į apačią, pasiėmiau telefoną ir piniginę. Galiausiai išėjau. Nepamiršus užsidėjau nuo saulės akinius ir žingsniavom keliu. Priėjom netokį jau ir didelį pastatą kaip ir tikėjausi.
-Galvojau, kad koledžas ir mokykla sujungti?-sutrikau.
-Taip ir yra, tik mokinių per mažai. Visų klasių maždaug po vieną ir tai kaikur nepilną, ką kalbėt apie koledžą,-paaiškino Amy.
-Tai kiek mokinių pas mus klasėj bus?-paklausiau.
-Su tavim - aštoniolika.
-Tik?
-Tik.
-Nu ir gerai. Svarbu pabaigt mokyklą,-atsidusu ir pražengiau duris. Čia buvo tylu. Mane nuvedė iki direktoriaus kabineto. Aš įėjau, o jie liko už durų,-Sveiki, norėčiau užsirašyt į dvyliktą klasę.
-O, sveiki. Žinoma. Štai dokumentai...?
-Panele Rivers,-nusišypsojau.
-Supratau.
-Aš pasirašysiu, o mano močiutė už viską sumokės po to. Jei jums tinka,-paprašiau.
-Žinoma, kad tinka. Kuo daugiau mokinių tuo geriau. Pirmą mokslų metų dieną paduosiu tavo tvarkaraštį kaip ir kitiems ir pristatysių mokyklai ir koledžui per šventę,-paaiškino.
-Supratau, viso gero,-atsisveikinau ir išėjau.
-Rimtai? Net vardu nesugebėjau prisistatyt?-sumurmėjo Luke.
-Ne aš čia debilė, o tu, Luke. Atsimink tai,-suprunksčiau.
-Kažkas čia labai įtartina,-suburbėjo Harry kol mes su Amy sau eidamos šnekučiavomės.
-Negali būt, tu mąstai? Ai ne, turbūt suklydau,-nusišaipiau.
-Toliau šaipykis. Pamatysi kas bus,-suburbėjo.
-Ar tu man grasini? Nieko, Amy mane apgins. Neturėtų būt sunku.
-Ji grynai šaiposi kiekviena proga kurią gauna,-sumurmėjau Luke Harry.
-Gal tai tave privers užsičiaupt tada?
-Nemanau, aš dar nesužinojau kas tu,-atsakė.
-Kaip gaila,-pavaidinau, kad verkiu ir atsisveikinau su Amy kuri įėjo į savo namus. Likom tryse. Ėjau link savo namo durų pusės, bet nepavyko, nes mane prispaudė prie sienos alkūnę atremdami į kaklą.
-Dabar, greit viską sakai, nes baigsis ne taip smagiai kaip anksčiau.