Forget

26

IIIasm. pov.

"Luke,
Tu visada, visada žinojai ką pasakyt. Oh, kaip būtų smagu, kad pats suprastum ko prašai. Kad suprastum ką man rašai.
Tu prašai manęs grįžti į tą vietą kur buvau sužlugdyta. Žengti ta pačia gatve, kuria kažkada ėjau verkdama kai visi juokėsi. Pažvelgti tau į akis po to žiauraus melo kuris aptemdė man akis, kad nematyčiau tiesos už melo rato ribų.
Žinai, kažkada tikėjau tavimi. Galvojau, kad daug pasieksi šitam žiauriam, skausmingam gyvenime. Turėjau viltį, kad pakeisi šį pasaulį. Gal net išliksi ant istorijos sienų, kad jaunesni galėtų apie tave sužinot...
Galiausiai tu man parodei. Leidai pamatyti kas manęs laukia už slenksčio kai vasara baigsis ir aš grįšiu, pradėsiu naują mokyklą.
Ak, kaip buvo smagu laukti vsaros. Atrodo, turėjau tokį jausmą leidžiantį suprasti, kad žinau kur priklausau jei kažkur nepritampu. Jaučiau, skaičiavau tas likusias dienas kai mokykla pasibaigs ir aš atvažiuosiu pas tave. Jau nebe.
Tu galvoji, kad pasakysi man atsiprašau ir aš atleisiu? Tu galvoji, kad paprašęs manęs grįžt aš atbėgsiu atgal? Tu turėjai savo šansą, Luke. Ir ėjai puikia linkme kol viską sugadinai. Tarsi statymum nuostabią smėlio pilį ir galiausiai savo ranka ją sugriautum bei sulygintum su paplūdimiu, kad tik niekas nepamatytų.
Tik gaila, kad niekas nebeatsimena kelio į paplūdimį, jog galėtum pastatyti pilį iš naujo. Surasti senus pamatus ir atkurti tvirtovę kurioje galėjai jaustis saugus.
~Lilah"

Mergina užbaigė savo laišką dailiu raštu. Jautėsi gerai, jautėsi lyg sunkiausias akmuo jos gyvenime nusirito jai nuo širdies. Ji pagaliau galėjo viską išlieti iš savo širdelės. Visgi, jau buvo praėję kelios dienos ir atsakymą reikėjo parašyt. Keista, šį kartą nei viena ašara nenubėgo rausvu skruostu. Galbūt mergina buvo pavargusi verkti. Ji buvo tokia pavargus, kad jei Luke vėl pradės klausinėti kažkokių klausimų apie Lilah, išrėks jam į veidą jos tikrą vardą.

Lilah pov.

Gražiai ir tvarkingai uždarius voką, pasiryžau išeit į lauką. Atsistojau po Luke balkonu.
-Luke!-surėkiau visa gerkle. Nežinau iš kur tiek pykčio atsirado kuris tiesiog veržėsi mano venose. Buvau tokia pikta ir suirzus. Šis greit išbėgo į balkoną išsigandęs, kad kažkas nutiko.
-Kas yra? Viskas gerai?-paklausė vsdar dairydamasis aplink.
-Tavo laiškas,-atsakiau pavartydama akis.
-Tuoj!-surėkė ir po kelių sekundžių jau stovėjo prie manęs. Nežinojau, kad toks aukštas padaras gali taip greitai judėt,-Kur? Kur? Kur?
-Čia, dėl dievo meilės,-atsakiau pakeldama dešinę ranką kuria laikiau voką.
-Ačiū!-surėkė į dangų lyg dėkotų Lilah,-Ačiū!-surėkė pažiūrint į mane ir pakratant už pečių iš laimės. Šis greit pagriebė vokelį ir išbėgo link parko,-Lieku tau skolingas!-jis laimingas bėgo į tą pačią vietą kur ir aš skaičiau jo laišką.
Dalimi savo širdies aš tikėjaus, kad jis verks tiek pat kiek verkiau aš.

Po minutės į Luke balkoną atėjo Calum ir Michael.
-Kur Luke?-Calum paklausė sutrikęs.
-Jis gavo laišką iš Lilah, dabar išbėgo į parką,-atsakiau.
-Tas vaikas pametęs galvą, aš tau sakau,-Michael nusijuokė pakratydamas galvą.
-Esmė tame, kad jis išbėgo tada kai mes jau norėjom pradėt žaidimą. Šiandien jį būtume laisvai aplošę. Gal net pinigų prisirinkę,-Calum atsakė nepatenkintas.
-Max! Ateik kortom!-Michael surėkė priglaudęs savo delnus sau prie burnos, kad jk žodžiai girdėtųsi dar geriau.
-Palaukit, vaikai!-Max atrėkė užsiknisęs, jis tik dabar rengėsi rūbus, o jo plaukai dar kiaurai šlapi ir varvantys tikriausiai dėl to, kad jis tiką išlipės iš dušo.
-Skubėk, močiute tu!-Calum surėkė susijuokdamas.
-Aš galiu žaist,-pasiūliau. Abu vaikinai susižvalgė keistais žvilgsniais, lyg jie mane stipriai smerktų tyloje.
-Žinoma,-Michael nusišypsojo sutikdamas. Jaučiau jo pašaipą, bet aš nesijaučiau išgąsdinta. Tiesiog norėjau pažaist kortomis ir jie buvo mano kolkas vienintelė viltis tam įvykdyti,-Lipk į viršų tada.
-Dėl dievo meilės,-aš atsidusau ur atidariau duris. Nebuvau šituose namuose jau daug metų, nors kažkada čia buvo lyg mano antri namai. Apsidairiau aplink visai nepasikeitusią svetainę. Viskas buvo sutvarkyta ir tvarkingai sudėliota, nuotraukos pakabintos tamsiuose rėmeliuose. Laiptais lipau labai lėtai ir įsižiūrėjau į kiekvieną nuotrauką. Kaikuriuose buvo visa Luke šeima, kitose jis su savo broliais ar draugais. Tačiau paskutinė nuotrauka mane privertė sustingti. Ten aš ir Luke sėdime vaikų aikštelėje parke. Mano močiutė ir Luke mama matėsi mums už nugarų, sėdint ant suoliuko tolėliau. Bandydama nespoksoti perdaug greit patraukiau link Luke kambario. Galiausiai greit įėjau pro duris pamatydama netvarkingą kambarį ir Calum su Michael sėdinčius aplink mažą staliuką maišant kortas jo vidury.
-Prisėsk, tuoj pradėsim žaidimą,-Calum nusišypsojo. Lėtai atsisėdau šalia jų.
Po kelių minučių Max įbėgo į kambarį.
-O, saulele, jaučiu kažkokią didelę klaidą. Ir manau, kad ją įvykdei tu...

Atsiprašau, kad taip ilgai neįkėliau. Parašykit nuomones ir sveikinu su praėjusiom Kalėdom ir artėjančiais 2018!😘