Forget

19

-Na, nori pradėti?-Luke paklausė atsiremdamas į sieną sukryžiavęs savo rankas. Neatrodė, kad jis nervintųsi ar kažkas panašaus. Bet aš. Aš bijojau dėl savo gyvybės. Jei jis sužinos - man šakės.
-Ką...Man...Ką man pradėti?-paklausiau bailiai. Skambėjau kaip kokia kvailė, bet gal tai ir padės.
-Nagi, nemikčiok ir sakyk. Iš kur viską žinai? Turiu omeny, viską,-pasakė. Keisčiausias dalykas apie dabar yra tai, kad jis ramus. Jis nepyksta, nerėkia, nesinervina. Jis juokiasi, šypsosi. Tiesiog atrodo laikas parskrido atgal. Jaučiaus kaip tada. Kaip...Kaip anksčiau...Su juo.
-Aš...Aš...-nieko negalėjau paskyt. Tiesą sakant, kad aš net nenutuokiau ką reikėtų sakyt. Ką tokioj situacijoj galėtum pasakyt? Šito mokykloj tai nemokė!
-Gerai,-atsiduso,-Pradėkim nuo to. Kaip žinai Lilah?-va šito klausimo aš bijojau labiausiai. Turiu galvoj, ar tai nėra akivaizdu? Gyvenu tam pačiam name, kambaryje, viską žinau. Ar čia aš vienintelė logiškai mąstau? Na aišku Max pamatęs, kad ten gyvenu suprato, jog aš Lilah, bet Max vistiek yra debilas. Taip ar taip. Nesvarbu ką jis daro.
-Aš...Aš,-visdar mikčiojau tą patį. Mąstyk! Nagi!
-Na, aš klausau,-paragino. Viską sunkino jo raminantis tonas. Agh!
-Mes buvom klasiokės,-greit pasakiau. Iš kur šitą ištraukiau? Prašau patykėk, prašau patykėk!
-Aha, tada iš kokio ji miesto?-pakėlė antakį. Jis manim netikėjo. Gerai, nepasiduok. Įkvėpk ir ir...Nematau pabėgimo iš čia.
-Dublino. Ėjom į tą pačią, privačią mokykla,-paaiškinau. Daug lengviau kai kalbi apie save. Kai tai pasakiau jo veidas pasikeitė. Į liūdną? Lyg būtų neviltyje. Ne ne. Lyg, nusikaltęs? Ilgesingas?
-Jūs buvot draugės?-tyliau paklausė be jokio pasitikėjimo savimi jo balse kaip anksčiau. Kaip sakoma - suskydo. Tikriausiai...
-Geriausios draugės,-tariau,-Vos ne šeima,-pasakiau ir iškart pasigailėjau. Kas čia per nesąmonė. Gerai, kad Luke buvo susitelkęs į stebėjimą sienos už manęs.
-Ar, ar ji...Kaip jai sekasi?-jo balsas vienu momentu sudrebėjo, bet šis atsikosėjo lyg nieko nenutiko ir pasitempęs pažiūrėjo man į akis. Negalėjau. Negalėjau žiūrėt į jas. Negalėjau pakęst to jausmo, kad meluoju savo kažkada buvusiam geriausiam draugui, tačiau ir negalėjau jam atleisti. Negalvojau, kad kadanors vėl žiūrėsiu jam į akis. Ne su draugiškumu, o su baime? Dieve, kodėl jis man visdar patinka? Turbūt turiu silpnybę mėlynakiams.
-Jai viskas gerai,-atsakiau be jokios intonacijos ar emocijų savo balse,-Nelabai su ja dabar bendraujam,-pasakiau, kad jis perdaug neklaustų. Labiau tikėjaus, kad jis daugiau neklaustų.
-Turėtum. Su ja visada būdavo smagu,-šyptelėjo. Kaltės jausmas mane persmelkė kiaurai ir sulindo tiesiai į širdį. Suspaudžiau savo lūpas. Norėjau verkti. Bet negalėjau pasiduoti. Nors jis ir vaidina gerutį - negaliu jam atleist už tai ką jis padarė.

Tarp mūsų stojo tyla. Pati nejaukiausiai mano gyvenime. Jis ramiu žvilgsniu žiūrėjo į sieną. Žinojau, kad jis buvo apmąstymuose. Jis visada taip darydavo. Atrodo pati lipau į spąstus vėl ir vėl. Net darosi juokinga.
-Tai ji tau viską papasakojo?-paklausė vėl pažiūrėdmas į mane.
-Taip. Didžiąją dalį kai sužinojo, kad čia atvažiuoju,-toliau melavau ir artėjau spąstų vis arčiau, bet negalėjau savęs sustabdyt.
-Kodėl?-jis susiraukė bemąstydamas. Ir štai. Aš įkliuvau į spąstus. Aš nežinau kodėl! Kas vyksta?!
-Na, am,-nutylau,-Norėjo, kad žinočiau, am, žinočiau ko tikėtis,-aiškinau ir jis visdar laukė mano tolesnių žodžių. Žinoma, kad laukė,-Ko tikėtis iš jūsų. Tavęs?-nusikeikiau mintyse jau perdaug kartų už savo debiliškus žodžius.
-Ar ji sakė tiesą? Apie mane?-jis pakėlė antakį priartėdamas prie manęs. Sakiau, kad jis apsimetinėja. Nėra jis geras. Niekada ir nebuvo.
-Ne,-pasakiau ir laikydamasi iš visų jėgų išrėžiau,-Nors ne. Ji sakė visišką tiesą. Sakė, kad tu beširdis. Žiauriausias berniukas kokį ji buvo sutikus!-pradėjau giliai kvepuoti. Žiūrėjau į jo miną ar bent kiek jį įžeidžiau, bet jis turėjo tą pačią šypseną jo veide.
-Nereikia taip negražiai šnekėti kai turėsi su manimi šokti pro langą,-sukrizeno.
-Aš nešoksiu iš antro aukšto,-susiraukiau.
-Savo namuose ir iššoki, ir įlipi. Nematau problemos,-gūžtelėjo pečiais.
-Mano namas žemas,-sušnypščiau.
-Yeah. Teks šokt. Šitoj mokykloj dažniausiai budi Gavin, o žinant jį - jis jau seniai namuose,-paaiškino.
-Ar pasekmės mane tiesiog sekioja?-sumurmėjau sau ištraukdama telefoną iš kuprinės. Amy jau buvo parašius keletą žinučių ir šiuo metu skambino.

"Hey, Amy"-atsiliepiau.
"Klausyk, tu jau namie? Sakiau manęs palaukt"-nepatenkinta atsakė,-"Ir kodėl neatidarai durų? Jau kokią minutę laukiu lauke".
"Am, aš dar mokykloj. Aš tau paaiškinsiu vėliau. Tiesiog eik namo pas save"-atsidusau.
"Kas vyksta?"-ji sutriko.
"Ri šiuo metu užsiėmusi. Po signalo palikite pranešimą"-Luke nusišaipė paiimdamas iš manęs telefoną.
"Lik sveika"-Amy atsisveikino ir pabaigė pokalbį.

-Taigi,-Luke tiesdamas mano telefoną man į rankas pradėjo,-Kuo gi tu vardu tada?-ne! Nagi, jau galvojau viskas pasibaigė. Jis telefoną patraukė arčiau savęs. Supratau, kad jo negausiu iki tol kol atsakysiu.
-Tiesiog,-tariau patylėdama,-Man...
Man labai nepatinka mano vardas. Jį sužinoję kiti gali juoktis ir man daug labiau patinką kai mane vadina Ri,-atsidusau vaidindama lyg sakyčiau tiesą.
-Sakai?-šyptelėjo ištiesdamas telefoną man. Greit jį pagriebiau,-Negali būt taip blogai,-suprunkštė.
-Patikėk, net Amy negalėjau pasakyt. Mano tėvai žiaurūs,-pasakiau vos vos šyptelėdama. Kodėl man smagu su juo kalbėti? Man neturi būti smagu su juo kalbėti!
-Kaip pasakysi,-nusijuokė ir atidaręs langą perlipo palangę ir...ir iššoko. Kaip ir. Dar su rankom pirma pasilaikė ir tada pasileido. Jam kalbėt. Jis dviejų metrų aukščio. Persisvėrus per langą pamačiau jį stovint ant žolės,-Nagi! Tu šoksi, ar ne?
-Am, ne ačiū,-nervingai nusijuokiau.
-Nagi, nėra taip aukštai,-tarė, bet manęs neįtikino. Mokykla daug aukštesnė nei močiutės namas,-Aš tave pagausiu,-vėl pasakė.
-Nemanau,-tariau žiūrėdama į jį.
-Kas blogiausiai gali nutikti?-jis suskėčiojo rankomis.
-Aš galiu mirti, mulki!-atkirtau.
-Abejoju. Šok! Nebent nori likti mokykloje iki rytojaus,-tarė.
-Prižadėk, kad pagausi,-tariau, nors labai nenorėjau pasakyti šių žodžių jam.
-Prižadu,-nusijuokė.
Aš atsisėdau ant palangės ir pasislinkus pajutau kaip krentu.
Ačiū dievui, kad jis mane pagavo,-Sakiau,-nusijuokė,-Džiaukis, kad tau nereikėjo šokti jei manęs čia nebūtų,-tarė.
-Man nebūtų reikėję šokti, jei nebūtum manęs įstūmęs į tą suknistą klasę!-atkirtau išsilaisvindama iš jo glėbio. Atsistojau ir pradėjau greitai žingsniuoti tolyn.
-Svarbiausiai, kad mes sveiki ir viskas  išsiaiškinta,-nusišypsojo įkyria šypsena nesunkiai mane pasivydamas.
-Uoj, kokie mes protingi,-nusivaipiau.
-Protingi draugai,-nusijuokė ir nusuko į kitą keliuką mums einant gatve mane vieną palikdamas eiti namo.

Spėkit kas vėl buvo be intiko?😂
Prašau nuomonių!