Forget

34

^Vasara^

Per tuos kelis mėnesius viskas pasikeitė. Pirma, Luke vėl pradėjo iš manęs juoktis, bet pamatęs, kad man nerūpi ką jis daro ar sako, nustojo. Aš norėjau, kad man nerūpėtų. Aišku, taip nebuvo.
Tikėjausi, kad kai pagaliau išvažiuosiu viskas vėl grįš į savas vėžias. Vis tiek jo daugiau nematysiu ir galėsiu toliau mokytis ir gauti dar vieną diplomą.
Per kažkiek laiko mes visi susigalvojom kaip mokytis kituose universitetuose, bet būti šalia vienas kito. Mes su Amy būsime per kelias gatves. Edward bus vos vos toliau, bet šalia. Kadangi Max jau bus trečiakursis, jam truputį kitaip. Šis jau buvo važiavęs į Los Angeles žvalgytis ir rado muzikos firmą kuri su juo bendradarbiautų bei duotų jam gerą ir gerai apmokamą darbą.
Mums pasistengus ir ilgai ieškojus mes sugebėjom rasti mažą namą nuomuoti keturiese. Dėl to, kad Liam lieka Airijoje, močiutė sutiko man padėti sumokėti už nuomą, bet visą kitą bus mano bėda.

Viskas labai keista. Mama net nesiruošė man paskambinti ar atsiliepti. Nerūpėjau tada, nerūpiu ir dabar. Visas miestelis buvo lyg pabudęs. Vėl atėjo vasara. Vieni džiaugėsi, kad pagaliau baigė mokyklą, kiti, kad susirado darbą ar baigė koledžą. Tačiau šiais metais mes buvom beveik vieninteliai išvažiuojantys. Lyg visi suprato jog šis miestelis nėra toks blogas kaip įsivaizdavo.

Mes? Mes krovėmės daiktus. Tai, kas gali būti reikalinga išgyvenimui. Viskam nepasiruošim. Tai buvo lengvas, bet tuo pačiu sunkus darbas. Per metus sugebėjau ir vėl prisirišti prie šio miestelio. Vėl jį pamilti. Tai pamiršus, sukroviau daiktus į lagaminą. Praėjus didžiajai daliai vasaros reikėjo susitaikyti, kad šią vietą paliksiu ilgam. Gal ir visam laikui.

-Tai kaip čia bus? Turėsim kirpėję, architektę, veterinarą ir prodiuserį?-nusijuokė Max kai visi sėdėjom susirinkę pas mane svetainėje.
-Kosmetologę bei kirpėję, Max. Aš nebūsiu tik kirpėja,-suburbėjau nors galiausiai nusišypsojau.
-Ponia Rivers, gal galite iškepti savo skaniojo pyrago,-Edward paklausė kai mano močiutė praėjo pro mus. Gerai padarė. Nežinia kada jo valgysim kitą kartą.
-Žinoma, Edward,-atsakė ir šis pažiūrėjo į Max.
-Tu žinai ką tai reiškia,-šis tarė duodamas blondinui penkis su didžiule šypsena veide.
-Nevalgiau jo jau tiek metų,-Max pasakė perdėdamas.
-Du mėnesius,-Amy pasakė pavartydama akis dėl savo brolio.
-Tai kaip du metai,-tarė piktai pažiūrėdamas į ją.
-Kaip pasakysi,-ši sumurmėjo bandydama sulaikyti juoką. Galiausiai visi pradėjome juoktis ir kikenti.
-Manot pavyks viską įvykdyti?-paklausė Edward,-Mes viską suplanavę, bet ar viskas pavyks kai reikės viską daryti iš tikrųjų?
-Na...-aš nutęsiau,-Manau, kad išsisuksim. Nebuvom labai lepinami nuo mažens kaip kaikurie. Išgyvensim.
-Nebandyk man įrodyti, kad nebuvai lepinama,-Max pasakė suprunkšdamas.
-Ei! Aš nebuvau lepinama!
-Aha. Kiekvieną vasarą atostogaudavai pas močiutę su naujais rūbais ar telefonais. Aš atsimenu ką mačiau,-Edward tarė prisimerkęs,-Kai kam teko nešioti tik savo brolio rūbus,-šis pasakė pabrėždamas ką sako.
-Būtent,-Amy sumurmėjo priversdama Max juoktis prisiminus ją su jo rūbais.
-Tau tiko mašinos ant marškinėlių,-šis išspaudė per juoką.
-Ha ha, kaip juokinga,-ši pasakė nepatenkinta.
-Jūs dabar turit savo rūbų,-tariau bandydama pasiteisinti.
-Tik dėl to, kad aš didesnis už Conor. Jei nebūčiau užaugęs, vis dar nešiočiau jo rūbus,-Edward atsakė nepagerindamas situacijos. Atsisukau į Amy gailesčio.
-Mano mama pagaliau suprato, kad aš kitos lyties. Jei ne, tai irgi nešiočiau Max rūbus iki šiol.
-Na, aš neturėjau brolių ar sesių, tad man pirko rūbus. Tai nėra lepinimas,-pasakiau patenkinta savimi ir atsilošiau ant sofos.
Po argumento, mano močiutė išlindo su jau iškeptu ir supjaustytu pyragu. Max ir Edward iškart puolė prisigriebti kiek tik gali ir pradėjo kimšti. Na, o mes su Amy...padarėm tą patį.

Galiausiai mūsų laikas Airijoje išseko. Conor ir Liam pasisiūlė mus nuvešti iki oro uosto. Susėdom į dvi mašinas ir pasiruošėm ilgai kelionei. Kadangi mūsų miestelis buvo toks mažas, kad oro uostas tik dideliam mieste už dviejų valandų kelio. Nebuvo taip ilgai važiuoti, bet nuo adrenalino ir streso mes negalėjom nusėdėti vietoje
-Ar tu gali baigti judėti,-Liam pasakė ne pirmą kartą.
-Aš nervinuos, Liam. Negaliu tiesiog nurimti,-atkirtau kai Amy šalia manęs sėdėjo visai ramiai.
-Kodėl tu taip jaudinies, o Amy ne? Būk kaip Amy,-šis suprunkštė.
-Klausyk!-surėkiau,-Nepriversk tavęs prisiminti kaip užknisančio kvailio!
-Nėra taip, kad manęs daugiau nepamatysi. Manęs taip lengvai neatsikratysi. Be to, mes turim tokius dalykus kaip telefonas,-pasakė mane truputį nuramindamas.
-Aš pasiilgsiu tavęs, Liam,-tariau su silpna šypsena.
-Lilah, aš irgi tavęs pasiilgsiu, bet čia ne pasaulio pabaiga. Mes dar susitiksim.
-Aš irgi tavęs pasiilgsiu,-Amy įsiterpė mus prajuokindama. Galiausiai Liam atsakė tuo pačiu.

Visi susirinkom stovėjimo aikštelėje. Ji buvo tuščia, nes buvo vidurys nakties, bet niekas nesijuto pavargęs.
-Mano berniukas jau užaugo,-Conor tarė susiimdamas už žandų pažiūrėjęs į Edward.
-Conor, nepradėk,-Edward tarė. Jis jau nebenorėjo juokauti. Šis žinojo kaip stipriai pasiilgs brolio.
-Gerai jau gerai. Pasilgsiu tavęs, Ed,-pasakė stipriai apkabindamas Edward,-Ir jūsų šeimynėlės,-tarė pažiūrėdama į Amy ir Max šiuos taip pat apkabindamas,-Ir panelės Rivers su jos serialu,-mane apkabino paskutinę.
-Ir aš jūsų pasiilgsiu!-Liam ištarė lyg verktų ir visi kartu, šešiese, apsikabinom. Po to atskirai apkabinom Liam su juo atsisveikindami.
Ir štai. Mūsų grupelė pradėjo slinkti link pastato kuris juos pradangis iš Airijos nuo jų mylimų žmonių. Bet jų laukė visai kitokie pojūčiai ir prisiminimai.
Ir jie apie tai dar nenutuokė...

KOMENTARŲ!
Nusprendžiau daugiau susitelkti ties šia istorija kol ji pagaliau greitai pasibaigs.