Forget

20

-Tai tu jam nepasakei?-Amy susiraukė.
-Tu gal durna? Aišku, kad ne,-atsakiau akivaizdų atsakymą.
-Manau galėjai ir pasakyt. Atrodo jog jis pasiilgęs Lilah kuri esi tu! Jūs pagaliau susitaikytumėt!-mergina nepasidavė.
-Amy, ar tu nesupranti, kad aš nenoriu su juo susitaikyti?!-nesusilaikius išrėkiau kas ją nustebino arba praliūdino. Kaip visada. Aš nesusivaldau, kažką aprėkiu ir jie supyksta,-Aš...aš atsiprašau,-atsidusau.
-Nieko,-šyptelėjo atleidžiai,-Bet pala. Kodėl tu nenorėtum su juo susitaikyt?-neatlyžo.
-Čia lyg kokie pokalbiai pas psichologę,-nusijuokiau.
-O, būtent. Atsigulk. Patogiai įsitaisyk ir sakyk savo problemą kodėl nenori susitaikyti su Luke,-paliepė ir pastūmė, kad išsitiesčiau ant jos lovos,-Na, kame problema.
-Amy, ką tu darai?-nusijuokiau.
-Padedu tau išsiaiškinti problemas,-atsakė,-Dabar pasakok.
-Na, aš nenoriu su juo susitaikyti kadangi jis mane įskaudino ir nenoriu rizikuoti, kad tai nutiks dar kartą,-paaiškinau.
-Tačiau,-atsikrenkštė,-Nemanai, kad tau ir jam būtų daug lengviau kai jūs vėl taptumėte draugais? Jums visada vienas kito reikėjo,-lyg profesionalė tarė ramiu ir emocijų neišreiškiančiu balsu. Pasimuisčiau minkštoje lovoje kuri kvepėjo levandomis.
-Nesu įsitikinus. Tiek metų išgyvenau be jo, o jis be manęs. Be to, jis neprašė manęs perduoti jo atsiprašymą dėl jo poelgio taigi,-gūžtelėjau. Sakiau viską lyg tai manęs netrigdytu nei kiek, bet ši tema man daug reiškė. Vertė daug pajausti. Pajausti ko nenorėjau jausti. Kaltę. Visada taip būdavo. Pirma padarydavau kas atrodė geriausia ir tada jausdavausi kalta. Kaip ir dabar. Gal reikėjo jam pasakyt? Ne! Ne! Ne!
-Galbūt jis nežino tinkamų žodžių, ar to neprašė, nes nori tai jai pasakyt tiesiai į akis?-blondinė kilstelėjo antakį užsikeldama savo koją ant kitos kojos.
-Jis būtų paprašęs numerio,-atsakiau.
-Man daugiau skamba, kad tu tiesiog bandai pateisinti savo poelgį jam nepasakant tiesos,-tarė. Galima sakyt, jog tai faktas.
-Man nebepatinka šitas žaidimas,-suburbėjau.
-Čia ne žaidimas, Lilah. Tai yra rimta problema kuri gali tau stipriai pakenkti ateityje,-pasakė ir aš tylėjau. Tiesiog žiūrėjau į melsvas lubas,-Manau, jog protingiausias sprendimas būtų jam pasakyti tiesą. Visą tiesą.
-Ar kažkas buvo namie kai ėjai pas mane?-primerkus akis pažiūrėjau į ją staigiai.
-Ne,-staigiai atsakė. Ji melavo.
-Liam turėjo būti grįžęs,-pasakiau faktą ir ji suspaudė savo lūpas į vieną linija taip stipriai, kad šios net pabalo,-Jis tave įkalbėjo man visa tai pasakyti, argi ne?-šoviau ir prasižiojus atsisėdau.
-Nesąmonė,-ši tarė.
-Amy, kuo jis tave papirko?-kilstelėjau antakį.
-Pusė tavo močiutės pyrago parsinešti namo,-atsiduso.
-Ar tu rimtai?-pradėjau juoktis ir ši tik palinksėjo šyptelėdama,-Gerai. Tu būk...nesvarbu kur, bet aš einu išsiaiškinsiu viską,-tariau ir pradėjau eiti iš jos kambario.
-Tada aš einu valgyti tą prakeiktą pyragą,-ji atsiduso. Greit išbėgau iš jos namo ir per minutę įlėkiau į saviškį, nes durys neužrakintos.
-Liam!-surėkiau įbėgdama pro duris ir staigiai sustojau bei sustingau. Svetainėje prie televizoriaus sėdėjo Liam, Luke ir Louis. Jie visi atsisuko į mane tuo pačiu metu.
-Kas?-tarė išsišiepęs, bet balse to negalėjai girdėti. Neišsiduoda prie savo draugų.
-Ar galim pakalbėt?-tariau pro sukąstus dantis. Manau abu buvom susitarę, kad jis čia nesives nei Luke, nei Harry.
-Dabar ne. Mes žiūrim teliką. Jei ką tai gali sakyt dabar,-tarė. Šypsena visdar žaidė jo veide, o plaukai krito į akis, tad jis juos pasitaisė.
-Vėliau pakalbėsim,-sugriežiau dantimis ir iš virtuvės atbėgo močiutė. Ji kažkur skubėjo. O ji neturėtų būti darbe?
-Mieloji,-ši šyptelėjo prie manęs pribėgdama,-Norėjau paprašyt. Gal galėtum navžiuoti iki parduotuvės? Palikau sąrašą ant stalo. Reiktų kelių dalykų. Aš turiu bėgti atgal į darbą,-tarė su šilta šypsena.
-Argi parduotuvė nėra tolokai? Kaip aš ten nusigausiu?-susiraukiau,-Ir kodėl Liam negali?
-Liam buvo praeitą kartą,-atsakė,-Va, gali paprašyti, kad Luke tave nuvežtų. Jis jug turi mašiną,-šyptelėjo.
-Aš galėsiu nuvežti,-jis tarė pakeldamas savo ranką, o Louis pradėjo kikenti sau, savo veidą uždengdamas savo marškinėliu apykakle.
-Ačiū, Luke. Gerai, vaikai, aš išeinu. Nepridarykit problemų,-atsisveikino ir išlėkė pro duris.
-Liam, mums reikia pakalbėti,-piktai tariau. Jaučiu, jog jis papirkęs ir močiutę.
-Sakyk dabar ir viskas,-tarė lyg būtų užsiknisęs.
-Papirkai,-išspjoviau šį žodį kaip kodą kurį suprato tik jis.
-Ką?-paklausė išsišiepęs.
-Blondines,-kadangi mūsų močiutė savo žilus plaukus dažo šviesiai.
-Gal,-bandė nulaikyt savo šypseną paslėptą.
-Asilas,-suurzgiau.
-Tik padedu,-gūžtelėjo pečiais.
-Tai niekam nepadeda!-surėkiau.
-Nesutikčiau,-atkirto.
-Louis, ar gali mane nuvežti iki parduotuvės?-paklausiau maloniai atsisukdama į vaikiną kuris visdar sau tyliai juokėsi.
-Oj, ką? Ne ne. Luke tave nuveš,-suprunkštė, bet bandė susiimt.
-Agh!-atsidusau.
-Galim važiuot,-Luke pasakė atsistodamas nuo sofos ir išsitraukdamas mažiausiai penkis raktus sukabintus į vieną šusnį iš savo kišenės.
-Žinoma, tik paimsiu sąrašą,-suburbėjau. Nulėkus į virtuvę pagriebiau lapelį ir paliktus pinigus kurie gulėjo ant stalo. Galiausiai greit  nubėgau atgal. Man prabėgant pro sofą Liam man pašaipiai pamojavo, o aš jam iškėliau vidurinį pirštą. Luke jau buvo lauke ir lipo į savo mašiną kitoj pusėj gatvės. Nusekiau įkandin jo ir įlipau į priekinio keleivio sėdyne. Prisisegiau diržą.
-Apie kokius čia papirkimus?-Luke paklausė atsisukdamas žiūrėt pro galinį stiklą bevažiuojant atbuline pavara. Kai jis taip staigiai atsisuko ranka perbraukė man per petį ir iškart sumurmėjo kažką panašaus į "atsiprašau".
-Ai, nesigilink,-numojau ranka lyg tai būtų nerimta,-Čia šeip,-netikrai šyptelėjau. Nors gal ir tikrai. Tiesiog negalėjau sau leisti to pripažinti tikriausiai.
-Aišku,-nusijuokė kai pradėjo važiuoti tiesia gatve. Kažkodėl buvau įsitempusi. Nežinau ar dėl to, kad aš sėdžiu su Luke vienoje mašinoje dviese, o ar dėl to, kad jis važiavo didžiuliu greičiu ir jis net neprisisegęs diržo. Tikriausiai bijojau dėl savo gyvybės. Puiku,-Nebijok. Nemirsi,-pradėjo juoktis kai pamatė kaip aš stipriai laikausi į savo sėdynę prie jos prisispaudus kiek galiu.
-Čia net nejuokinga,-vos išspaudžiau šiuos žodžius kai jis staigiai sustabdė prie parduotuvės kurios stovėjimo aikštelė buvo tuščia.
-Bet tavo veidas,-juokėsi toliau.
-Oh, užsikišk,-suburbėjau ir kuo greičiau išlipau iš mašinos.

Viduje pradėjau rinkti daiktus į krepšelį. Gerai, kad močiutei daug nereikėjo. Luke mane tiesiog sekiojo paskui arba žiūrinėjo kitus daiktus.
-Sviestas,-pasakiau ir paėmus kvadratėlį įmečiau į krepšelį,-Pienas,-sumurmėjau paimdama du butelius, nes žinojau, kad Liam išgers ir po to vėl neliks,-Ir grie...-norėjau ištarti žodį gietinėlė, bet supratau, kad negaliu jos pasiekt net pasistiebus, kadangi viskas sukišta į galą lentynos.
-Grietinėlė,-Luke pasakė vietoj manęs mane apglėbdamas mane aplink liemenį ir pakeldamas, kad galėčiau pasiekti ko man reikia...

Daug komentarų = Greitai nauja                  dalis