Forget

18

-Kada ji grįžo? Ir kodėl tik dabar? Kai jūs jau grįžę apie dvi valandas?-Liam paklausė garsiai mane pabudindamas. Jo balsas buvo skambėjo sutrikęs ir kažkiek susirūpinęs. Gal net pyktelėjęs.
-Amm,-užtęsė kaip suprantu Edward,-Kažkas įvyko ir taip išėjo,-atsikrenkštė susinepatoginęs.
-Kas įvyko?-vis dar neatlyžo Liam.
-Ar jums būtina kalbėt mano kambaryje?-suburbėjau apsiaukdama į juos.
-Techniškai mes koridoriuj,-atsakė Liam jau švelnesniu balsu ir kažkiek dukikendamas. Pasižiūrėjau į jų kojas ir jos buvo ant koridoriaus kilimo. Abu vaikinai basi.
-Uoj, kokie mes protingi,-nusivaipiau atsisėsdama su savo susivėlusiais plaukais kurie man buvo užkritę ant veido. Akys limpančios ir vos neapsiašarojo nuo laukia šviečiančios vakarinės saulės.
-Pala, tu taip ir neatsakiai,-Liam atsisuko į Edward,-Kas įvyko?
-Taip, Edward. Papasakok kas įvyko,-tariau papūsdama lūpas ir pasiremdama ranka ant lovos, kad nenuvirsčiau ant šono.
-Na, kol Max ir Lilah pykosi mes su Louis pakalbėjom ir susitarėm, kad jei jie nenustos mes juos išlaipinsim. Šitą mes pasakėm ir jiem, bet šie buvo perdaug užsiėmę klykdami vienas ant kito. Galiausiai mes užsiknisom ir aš juos išstūmiau iš mašinos. Ir gal, o gal ir ne mes juos palikom ten išvažiuodami,-paskutinį sakinį jis sumurmėjo labai greitai, kad sunkiai jį halėjai tesuprasti.
-Pala, ką?-Liam susiraukė mąstydamas,-Tu palikai mano pusseserę kelyje kai ji nežino kelio iki čia?!-pyktelėjo ore suskėčiodamas rankomis.
-Max žinojo kelią,-pasiteisindamas apsigynė.
-Tai nekeičia situacijos kai ją palieki nežinia kur!-neatlyžo.
-Jie jau buvo prie įsukimo,-suburbėjo pažiūrėdamas sau į pėdas.
-Kurio?-paklausė primerkęs akis. Atrodė lyg jis būtų nesužavėtas ir apstulbęs jų poelgiu vienu metu.
-Miško,-greit atsakė nežiūrėdamas jam į akis.
-Miško?! Čia gal kokie šeši kilometrai iki čia!-šįkart jis trenkė sau per kaktą iš nevilties nežinodamas ką daryti.
-Nekaltink manęs, tai buvo Louis įdėja,-pasiteisino iškeldamas rankas.
-Tiesiog...Agh! Žinai ką man močiitė būtų padarius jei ji būtų negrįžus?-jis atsiduso.
-Gerai. Daugiau taip nedarysiu,-pasidavė.
-Žinai, tu visada gali jam smogti į veidą,-pasiūliau,-Nu žinai. Taip tieasiai į žandikaulį.
-Nieks niekam netrenks į žandikaulį,-Liam mane sustabdė.
-Kodėl ne? Juk jis to nusipelnė,-toliai raginau jį ramiu balsu.
-Ji kažkiek teisi,-Liam pakreipė galvą į Edward pusę. Vaikinas stovėjo susiraukęs bei sukryžiavęs rankas po krūtine.
-Ne, ji nėra teisi,-nepasidavė,-Jie buvo to verti.
-Jis irgi kažkiem teisus,-tarė pažiūrėdamas į mane.
-Ką?-sutrikau,-Negali jam tiesiog trenkti?
-Niekas netrenks niekam,-Liam ištiesė rankas lyg padarydamas sieną tarp mūsų.
-Kaip pasakysi,-abu su Edward sumurmėjom vienu metu.
-Jūs neįtikėtini. Tiesiog eik daryt namų darbus,-atsiduso man paliepdamas.
-Namų darbus?-pradėjau juoktis,-Tu juokingas. Prikolistas,-juokiausi dabar jau su Edward,-Ahaha, namų darbus,-juokėmės kaip nesveiki.
-Šitas miestas tau daro blogą įtaką,-jis pasakė.
-Ne, tavo nuostabūs draugai man daro blogą įtaką. O gal aš tiesiog atsiskleidžiu čia?-nusijuokiau.
-Gerai, daryk ką nori. Man nesvarbu,-atsiduso nueidamas. Edward liko savo vietoj.
-Namų darbus,-jis nusijuokė sau ir nuėjo Liam iš paskos.

^Pirmadienio rytas^
-O su kokiu spėjimu mes baigėm?-paklausė Liam. Keturiese ėjom iki mokyklos. Ir visi visdar žvengė iš manęs ir tęsė pažadą kalbėti kaip Luke reguotu jei sužinotų jei aš esu Lilah.
-Užsikiškiiit,-suzyziau.
-Nagi, ko pikta, Ri?-pasišaipė Edward.
-Apsišik,-suburbėjau.
-Kažkas šiandien neišsimiegojo,-Amy pasakė.
-Būtent. Kodėl mokykla taip anksti?-atsidusau.
-Nieks nežino,-Liam nusijuokė,-Kodėl koledžas visdar anksti? Nes aš pasirinkau tokias paskaitas.
-Aha, mūsų būsimas dainininkas,-Edward nusišaipė.
-Uoj, tik nepradėk,-Liam pavartė akis.
-Bet kodėėėėl, tu taip pykstiii,-Edward vaidino, kad dainuoja ir pradėjo žvengti,-Matau, kad nevisi mes apdovanoti tokiais balsai,-sukikeno.
-Tu visdar nori būti dainininku?-sutrikau.
-Tikriausiai,-Liam atsakė.
-Bandyk laimę,-Amy nusijuokė kai priėjome mokyklą. Aš su Edward nuėjom iki matematikos kabineto kol Amy pasuko į muzikos klasę. Liam nusuko į visai kitą kolidorių, kad nueitų į koledžo pastato pusę.
Einant kolidorium nesulaikiau juoko. Po kolidorius lakstė vaikai. Pirmokai? Antrokai? Geriausia dalis kai gal kokie dešimt tų vaikų apsupo Chris su jo draugu. Jie tikriausiai tuo metu juokės iš vaikų, bet jie taip lengvai nesilaidžia būti išjuokiami. Šitas miestas tiesiog keistas. Antrokai užsirauna ant dviejų dvyliktokų. Mano bendraamžiai pradeda bėgti, bet visa grupelė paskui juos klykdamu ir rėkdami. Taip jie išbėgo laukan.
-Netikėta,-tariau.
-Jau taip buvo kelis kartus,-Edward pasakė,-Pas mus vaikai taip lengvai nepasiduoda,-nusijuokė.
-Debiliškas miestelis,-sumurmėjau ir abu įėjom į kabinetą. Nuostabu. Dabar reiks atkentėt visas pamokas.

Supratau, kad man reiktų išmokti kur kas yra šioje mokykloje. Vaikštau po tuščius ir tylius kolidorius ieškodama Amy. Ji pasiliko pas matematikos mokytoją dėl kažkokių braižinių? Na, ta mergina ištikrųjų nori mokytis. Buvau įsitikinus, kad dabar jau buvau koledžo dalyje. O dieve. Giliai atsidusau ir toliau greitai žingsniavau pro koridorių. Klasės buvo atidarytos ir paruoštos valyt. O gal jau išvalytos? Kas žino.
Einant išgirdau žingsnius, bet kai atsisukau buvo pervėlu. Luke mane įstūmė į tuščią klasę ir uždarė duris. Čia kaip ir buvo mano klaida. Per paskutines dienas aš taip atsipalaidavau nuo jo. Tikriausiai dėl to, kad aplink buvo Liam ar kažkas kas mane apgintų, bet dabar. Dabar aš buvau viena.
-Prašau paleisk,-sušnybždėjau nežiūrėdama jam į akis. Jis laikė mane prirėmęs į sieną. Žinojau, kad jei pažiūrėsiu į tas jo mėlynas akis, tikriausiai apsiverksiu.
-Oj ne. Dabar mes pakalbėsim ir tu man pasakysi visą tiesą,-jis nusijuokė.
-Prašau paleisk,-lygiai taip pat pasakiau, nes daugiau ir nežinojau ką sakyt. Bandžiau jau sukurt išsigelbėjimo planą iš šitos situacijos, nes pabėgimo nėra.
-Negi dabar išsigandai, kai tavo didžiojo pusbrolio nėra šalia?-nusijuokė. Turėjau du pasirinkimus. Arba kažką atkirsti, arba pavaidinti pažeidžiamą. Na, aš tokia ir buvau. Atsakydama jam tiesiog palinksėjau stipriai suspaudus savo vokus, kad nematyčiau jo. Kai vos vos prasimerkiau, pamačiau, kad jis kažkiem sutrikęs. Tikriausiai, nes manė, kad taip lengvai nepasiduosiu.
Galiausiai vėl pasigirdo žingsniai. Luke uždengė mano burną, jog neišleisčiau garso. Spėju, kad ėjo koks budėtojas. Jis pažiūrėjo pro langą duryse ir  mūsų nepamatęs jas...
užrakino. Žinoma, kad užrakino! Nuostabu! Puiku! Tiesiog neapibudinama.
Luke pradėjo juoktis ir mano burną atleidęs juokėsi toliau. Netgi užvertė galvą ir ja pasirėmė man į petį kol aš jį stebėjau išpūtus akis.
-Atrodo įstrigom čia dviese,-nusijuokė.
-Puiku,-tariau drebančiu balsu kuo tyliau ir šyptelėdama jam lyg šypsena sakyčiau:"Nenužudyk manęs. Aš dar noriu gyventi."

NUOMONIŲ KAIP VISADA!!! PASAKYKIT KAS NETINKA, KAD GALĖČIAU TOLIAU TOBULINT ŠITĄ ISTORIJĄ!