Forget

12

Sėdėjau supykus kol Amy juokėsi iš manęs visu garsu.
-Čia net nejuokinga!-pykau.
-Žinau žinau,-truputį aprimo.
-Tai ko juokies?!-Amy dar labiau pradėjo žvengti.
-Tiesiog,-jau norėjo sakyt kažką, bet vėl pradėjo juoktis.
-Gerai, aš varau namo,-pasakiau atsidusus.
-Tik eik kaip žmogus - pro duris, gerai?-paklausė,-Mama turėjo nuvažiuot iki draugės tai gali ramiai eit. Nieks neklausinės iš kur atsiradai,-nusijuokė.
-Gerai, eisiu pro duris, bet jei sutiksiu tavo brolį ir jis priekabiaus tai tada nepyk, kad daušiu jam iš kokio skėčio,-pasakiau atsistodama.
-Pirma - man vienodai. Antra - skėčiai tau bus iš dešinės žiūrint į duris,-tarė,-Čia jei ką.
-Aišku. Davai,-atsidusau. Išėjau iš jos kambario ir meldžiausi, kad nesutikčiau Max. Nors jis man ir gražus, tai nereiškia, kad jis taip gali elgtis.
Pagaliau ramiai išėjau pro duris iš Amy namų. Kai pasisukau į savo namo pusę pamačiau Max stovintį prie mūsų durų laukiant kol jas kas atidarys. O ne. Pagalvojus, čia mano namai. Ten yra Liam taigi, jis nieko man nepadarys.
-Lauki bereikalo,-pasakiau ištraukdama raktą iš kišenės kurį pasiėmiau prieš išbėgdama pas Amy.
-Ah. Leisk man kai ką pasakyti, Ri,-nusijuokė Max įeidamas su manim į namą,-Gal tiksliau Lilah? Nemaniau, kad grįši į šitą miestelį.
-Rimtai?-sumurmėjau nugriūdama ant sofos.
-Liam! Leisk Avai pailsėt ir ateik čia!-surėkė Max pridėjęs savo delnus prie burnos, kad geriau girdėtųsi. Palaukus kelias minutes laiptais nusileido Liam.
-Max! Vis dėlto grįžai!-nusijuokė su juo sukirsdamas rankomis
-Ar tu privalai būt draugais su visais didžiausiais šio miestelio debilais?-paklausiau Liam.
-Matai, tik tau čia blogai,-šis nusivaipė,-Bet pala. Tu jį jau pažįsti? Max...Ar tu rimtai prie jos lindai?-šis pradėjo juoktis.
-Tau tai juokinga?!-piktai tariau ir abu atsisukom į Max.
-Na, aš tik bandžiau laimę,-šis patrūkčiojo pečiais silpnai nusijuokdamas.
-Tu tik įsiveli į bėdas,-Liam atsiduso atsisėsdamas šalia manęs.
-Tai, kur palikai Ava?-antakį pakėlęs paklausė Max.
-Ji miega,-šis paprastai atsakė paimdamas televizoriaus pultelį. Pagalvojus apie viską ir, kad aš maudžiaus tam duše mane net nukratė šiurpas.
-Oj oj. Kažkas jau atkentėjo tą kančią ne? Prisiklausei?-su šypsniu manęs paklausė Max.
-Tu girdėjai?-paklausė Liam kažkiek sutrikęs.
-Matai, tu kažkur nupisai mano ausines!-surėkiau dauždama jam su pagalve į galvą.
-Lilah, kodėl trenkei Liam?-paklausė pro duris su pirkinių maišais įėjus močiutė.
-Močiute, vadink mane Ri. O trenkiau, nes jis kažkur nukišo mano ausines,-paaiškinau.
-Gerai. Liam, surasi jai ausines. Max, nežinojau, kad grįžai,-ši nusišypsojo.-Ką, vaikai, norėsit vakarienės?
-Betką, tik ne dribsnių,-pasakiau. Paskutiniu metu tik jais ir maitinuos.
-Galiu išvirt makaronų arba iškept mėsainių,-pasiūlė.
-Mėsainių!-surėkė Liam.
-Ar dar galima to jūsų skaniausio pyrago?-paklausė Max atsiaukęs į ją.
-Žinoma.
-Ai, močiute, iškepk visko perdaug, kad dar rytojuj liktu,-pridėjau.
-Gerai,-ši atsakė ir nuėjo gamint. Pagaliau gausim normalaus maisto.

^Rytas^
Aš sau ramiai miegojau, nes pagaliau šeštadienis, bet....Žinoma, kad atėjo Liam mane pakelt.
-Lilah,-patukseno man į duris įeidamas. O, kad patukseno, turėjau omeny, vos neišlaužė durų į jas daužydamas
-Atsiknisk, šiandien šeštadienis. Leisk man miegot,-suburbėjau apsiversdama ant kito šono, kad nematyčiau šviesos.
-Klausyk, žmonės kurie keliasi ryte pasitarė ir mes visi nusprendėm kurnors išvažiuot. Tada mes dar kalbėjom ir taip gavos, kad kažkas pasiūlė važiuot į mišką su palapinėm kol dar šilta. Taigi kai mes jau nusprendėm tai tu turi valandą arba mažiau susikrauti daiktus,-tarė ir išėjo iš kambario. Jis taip viską susakė, kad nenutuokiu ką mes veiksim. Greit išbėgau pro duris su užtinusiom nuo miego akimis bandydama kažką įžiūrėti. Nusileidau laiptais.
-Pala, ką tu sakei? Nieko nesupratau,-pasakiau užkimusiu balsu. Pasitryniau akis ir apsižiūrėjus aplink pamačiau Edward, Max ir Liam. O tada pamačiau savo aprangą kas buvo didelė vyriška maikė ir apatiniai. Nesiseka. Vaikinai tylėjo. Liam nebuvo labai suintriguotas ir į tai nekreipė dėmesio, bet tie du bandė nuslėpt šypsenas. Liam tai irgi pastebėjo. Man tik įdomu kur močiutė. Gal ji dirba ir šeštadieniais?
-Ką sakei?-lėtai paklausė. Tas šiknius bando vilkint laiką, kad čia nemaloniai stovėčiau.
-Aš klausiau ką man sakei mano kambarį. Kam aš turiu valandą susiruošt?-paklausiau pasitikint savim ir stovėjau toliau nesidangstydama.
-Ai, na matai...Mes su keliais žmonėm susiskambinom ir va čia pasitarėm ir nusprendėm, kad,-iškvėpė ir įkvėpė daug oro,-Važiuosim į miškelį su palapinėm nakčiai.
-Amy varo?-iškart paklausiau.
-Na taip. Jei ji nori ir spės susikraut,-nusijuokė,-Beje, turi kokį pusvalandį.
-Davai,-pasakiau ir jau norėjau bėgt, bet užkliuvau už kilimo krašto kuris buvo sujauktas ir nukritau ant keturių,-Aah! Blet!-surėkiau. Atsistojau ir pasilenkus pasitikrinau ar nenusibrozdinau kelių. Žinojau, kad žaidžiu su ugnimi, bet..bet smagu.
Užlipus laiptais aš nubėgau į vonios kabarį ir nusiploviau veidą, bei išsivaliau dantis. Nesidažiau, nes miške su makiažu? Kur nebus veidrodžio viską nusivalyt ir susitvarkyt? Ne ačiū. Nubėgus į savo kambarį susikroviau daiktus, apsirengiau ir taip...patikrinau ar užuolaidos uždarytos. Nusileidau laiptais su kuprine ir nuėjus į virtuvę į plastikinę dėžute įsidėjau du močiutės mėsainius. Dėl viso pikto kelionei iki ten. Tie trys jau laukė manęs. Visi trys išėjom laukan, o ten jau stovėjo kelios mašinos.
-Aš varau į tą, o jūs trys į aną,-parodė pirštu į mašinas. Atsidusus nuėjau su tais dviem ir mane įgrūdo per vidury. Visi susėdom gale, o pažiūrėjus į priekį pašiurpau. Va dabar tai pizė....

Nuomonių! Parašykit ką norėtumėt, kad panaudočiau istorijoj, o ko ne. Atsiprašau, kad taip ilgai neįkėliau.