Forget

4

^Rugsėjo 1^
-Jaudinies?-paklausė Amy kai atėjom į mokyklos kiemą kur jau rinkosi žmonės.
-Nelabai,-atsakiau.
-Tai puiku, nes aš nuramint nelabai moku,-paplekšnojo man per petį nusijuokdama ir mes atsistojoms į grupę paauglių kurie laukė kada šventė prasidės. Į mane pažiūrėjo keli vaikinai kurie akivaizdžiai buvo vyresni, turbūt iš koledžo. Ir dar irgi dviejų metrų aukščio. Kodėl visi vaikinai čia tokie aukšti?
-Kodėl visi vaikinai tokie supistai aukšti? Rimtai, visus kuriuos matau,-suburbėjau Amy.
-Klausiau šio klausimo savęs jau septyniolika metų ir atsakymo dar nesugebėjau gaut,-atsakė.
-Dar viena priežastis kodėl man čia nepatinka. Su vaikinais kalbiesi žiūrėdama jiems į kaklus,-sumurmėjau ir Amy pradėjo žvengt kas privertė kažkokius netoli stovinčius vaikinus į mus atsisukti. Ir nužiūrėti nuo galvos iki kojų. Ir prikąsti lūpą. Nesivaldo blet.
-Valdykis, bernužėli,-nusijuokiau, o šis tik pakėlė antakį ir pažiūrėjo į mane susidomėjęs.
-Ir tu būsi?-paklausė.
-Ri,-tariau susižvalgydama su Amy.
-Čia pravardė. Koks tikras vardas?-pavartė akis.
-Šito tau nereikia žinot,-šyptelėjau paslaptingai.
-Manau, kad reikia jei jau bendrausim, juk mes klasiokai,-nusišypsojo.
-Tu dvyliktokas?-atsidusau, o jis su savo draugeliu palinksėjo,-Kodėl man taip nesiseka.
-Tu naujokė. Bentjau Amy nebebus viena,-nusijuokė.
-Kaip suprast?-susiraukiau ir pažiūrėjau tai į Amy tai į vaikiną.
-Jūs dvi merginos,-pašaipi šypsena atsirado ant jo veido,-Iš visų aštoniolikos dvyliktokų.
-Tu juokauji?!-išsižiojau ir pažiūrėjau į Amy kuri žiūrėjo sau į batus.
-Pasirodo visoms merginoms pabaigt mokyklą čia buvo per prastai,-juokės,-Tik mūsų Amy pasiliko, bet dabar tu čia, Ri.
-Gali užsičiaupt, Chris?-suburbėjo šviesiaplaukė.
-Ko tokia pikta? Juk dar neprasidėjo mokslai, o jau spėjai susierzint,-matės, kad tai jam kaip žaidimas.
-Gali nuo mūsų atstot? Jau užknist pradėjai,-nusižiovavau.
-Manau, kad toks ir yra jo tikslas,-nusijuokęs prie mūsų atėjo Michael, o jam iš paskos Calum. Šie sukirto rankom bei pasisveikino.
-Kodėl jūs čia?-suzyziau,-Neturėtumėt būt prie koledžo studentų ar bentjau prie savo debilų draugų kaip Luke arba Harry?
-Na matai,-pradėjo vaidindamas rimtą,-Aš dar vis dvyliktokas.
-Tave paliko antriems metams? Nenustebčiau,-suprunkščiau su Amy.
-Ne, šeip mes tiesiog jaunesni už juos,-įsiterpė Calum.
-Ne, manau jus paliko,-pasišaipė Amy sukrižiuodama rankas.
-O aš įsitikinęs, kad gimiau tais pačiais  metais kaip tu,-nepasidavė Michael.
-O aš esu įsitikinęs, kad jūs visi buvot palikti vienais metais mokyklasoj ir Luke ir tie kiti dabar turėtų būti antrakursiai, bet yra pirmakursiai, o jūs du įstrigę dvyliktoj klasėj,-pertraukė visus Chris draugas.
-Skamba teisingai,-palinksėjau,-Ir be to, kas tu?
-David,-nusišypsojo.
-Nesišypsok, atrodai dar blogiau nei šeip,-tiesiai jam pasakiau ir nusitempiau Amy toliau nuo jų,-Kodėl man nesakei, kad klasėj esam tik dvi mergaitės?!-pikčiau pažiūrėjau į ją.
-Norėjau padaryt staigmeną,-bandė pasiteisint.
-Pridedant ir tai, kad Micheal su Calum mūsų klasėj?-primerkiau akis.
-Taip?-ji nebežinojo ką atsakyt.
-Tai pati blogiausia staigmena mano gyvenime,-atsakiau.
-Klausyk, aš tiesiog nenorėjau tavęs sunervint ar kažkas panašaus. Dauguma merginų tokių metų išvažiuoja, nes čia joms būna per prastai. Koledže tas pats. Vaikinai čia valdo,-paaiškino.
-Nesamonė, kaip aš čia turiu išgyvent kai debilai visur?
-Nežinau, Ri, bet teks, nes kelio atgal nėra,-tarė.
-Kaip nors,-atsidusau,-Tik vieni metai ir mes iš čia keliausim. Toli toli,-pasvajojau.
-Ir aš būsiu ten kartu su tavim,-nusijuokė mane apkabindama kai mes grūdomės į priekį.
-Sveiki visi, susirinkę mūsų naujų mokslo metų šventėje dar kartą,-pradėjo direktoriu kalbėti per mikrofoną,-Nenoriu užtęst kalbos. Taigi, šiais metais daug dvyliktokų išėjo, bet atkeliavo virna naujokė. Pasitikite panelę Rivers,-parodė į mane. Aš pamojavau visiems aplinkui,-Tikimės, kad dar daugiau mokinių neišvyks iš mūsų mažo miestelio ir pradedam šiuos mokslo metus. Sekite savo auklėtojus bei bendraklasius į savo kabinetus kur bus pravesta kaip įvadinė pamoka, o tikrose lauksime rytoj,-pabaigė pasakoti. Pralinksmėjus, kad kalba pasibaigė pradėjau sekt Amy link mūsų kaip sakoma kabineto. Kabinetas nebuvo labai didelis, bet aštoniolikai vaikų didokas. Su Amy atsisėdom prie lango priešpaskutiniam suole. Visi klasės vaikinai į mus žiūrėjo su pašaipia šypsena. Į klasę įėjo aukletojas, nes pasirodo jis atsiliko. Baisiausia, kad jis dar vienas vyras.
-Gerai, vaikinai gurėsit būt malonus merginom,-pradėjo.
-Oi patikėkit, mes suteiksim tik malonumus ir tikrai stengsimės,-tarė vienas sėdėdamas ne pertoli.
-Puiku,-suplojo rankom. Matės, kad jam visai nerūpėjo ir jis gilintis nesistengs,-Manau, kad jums nieko čia nereiks žinot, nes esat protingi vaikai. Taigi, tuoj išdalinsiu jūsų tvarkaraščius,-jis pradėjo dalint lapelius kol daėjo iki manęs,-Panele Rivers, gal galėčiau sužinot jūsų vardą ir kaip jus vadinti?
-Ri, vadinkit mane Ri,-bandžiau kuo maloniau atsakyt. Jis man padavė tvarkaraštį ir mums su Amy ištyrinėjus supratom, kad tik puse pamokų turim kartu. Įdomu kaip čia paskirstys. Po devynis žmones klasėj per pamoką?
Galiausiai mus paleido eit namo tad mes su Amy pasiėmę savo daiktus išbėgom.
-Kur taip skubat?-mums kelią užstojo Chris, David ir tas pats vaikinas kur kalbėjo klasėj.
-Namo, traukis, mes negalim užtrukt,-pikčiau pasakiau ir pastūmus Chris kiek galėdama stipriau bandžiau praeit. Aišku, jis nepasijudino, nes turbūt tiek užsikačialinęs arba sunkus. Mano poelgis privertė jį nusijuokti.
-Kokia tu drąsi,-pagriebė man už rankos.
-Prašau paleisk, mes turim skubėt, nes galim papult į problemą,-paprašiau.
-Problemą?-paklausė, bet jau buvo vėlu, nes per tuščią kolidirių girdėjosi žingsniai ir pažįstami balsai.
-Ri,-netikrai maloniu balsu mane pašaukė Luke. Tai pritraukė šitų trijų dėmesį ir mes su Amy tuo pasinaudodamos pradėjom bėgt prie durų pro kurias įėjom. Lauke nestabdėm ir bėgom namų link visu greičiu. Girdėjom kaip mus šaukė Luke ir jo draugeliai mums iš paskos, bet neatsigrežę skuodėm į Amy namus. Ši greit užrakino duris.
-Ačiū dievui, kad mama darbe,-atsipūtė.
-Nedaug trūko,-atsidusau ir sukritau ant jos minkštos sofos.
-Ir taip bus kiekviena diena? Kaip mes gyvensim?-paklausė.
-Nežinau,-papurčiau galvą,-Kai išmoksim apsigint galėsim nebebijot, bet kolkas laikykimės atokiau nuo jų.
-Manau, kad tai bus sunkiau nei atrodo,-tarė pirštu parodyda pro langą kur praeina šeši vaikinai. Paskutiniai Luke ir Harry kurie pažiūrėję mums į akis bei pašaipiai nusišypsoję keistai pamojavo.