Forget

22

-Aš mirus. Jis jam pasakys. Viskas. Jis jam pasakys,-panikavau, kol Amy sėdėjo toliau darydama savo namų darbus.
-Nusiramink. Jis garantuotai niekam nesakys,-Amy suniurzgėjo,-Max šiknius, bet dar ne toks blogas.
-Drisčiau nesutikti,-atsidusau. Buvau visiškoj panikoj ir nevilty. Dar baimėje.
-Nusiramink. Kas blogiausiai gali nutikti?-ši bandė mane nuraminti, bet jai visiškai nesisekė.
-Kas gali nutikti?!-surėkiau.
-Gerai, gerai. Suprantu. Nereikia vėl kartoti,-suburbėjo rašydama sąsiuvinyje.
-Būtent,-suburbėjau.
-Klausyk, eik namo ir padaryk kažką naudingo, o ne man burbėk. Pasiskųsk Liam ar panašiai. Arba gali pasiruošti mokyklai,-tarė užsiknisus.
-Nu ir gerai. Einu skųstis Liam,-pasakiau,-Bet namų darbų tu manęs neįkalbėsi padaryti,-atsakiau ir išlėkiau iš jos kambario, o galiausiai namo. Luke su Harry ir vėl sėdėjo tose savo kėdėse prie durų ir su savo labai kietais nuo saulės akiniais. Tik šįkart prie jų sėdėjo Max. Ir jie visi kalbėjo, juokėsi. Man šakės. Aš mirus. Jis jam pasakė. Galiausiai jie visi pažvelgė į mane, o Max pradėjo prunkšti. Tas šiknius.
-Hey,-Luke atsistojo ir pradėjo eiti link manęs.
-Ne, ne, ne! Atsiknisk! Aš nenoriu apie tai kalbėti!-surėkiau ir įbėgau į savo namus duris iškart užrakindama. Jau galėjau jausti ašaras besikaupiant akyse. Negaliu patikėt, kad jis ištiktųjų jiems pasakė. Per langą galėjai girdėti juos kalbant, tad užtylau.
-Apie ką ji kalba?-paklausė Harry lygtais sutrikęs.
-Iš kur man žinot?-Luke atsakė. Max šitam pokalbyje tylėjo. Pala, tai jis pasakė ar ne? Na, dabar jau nesvarbu. Pamažu pradėjau slinkti į savo kambarį.

Jau kokią valandą guliu lovoje su kompiuteriu priešais.. Nemanau, kad ruošiausi pajudėt. Saulė jau buvo bepradėjus leistis, o ir šeip buvau pavargus. Visa šita diena yra beprotiška. Pirma mokykloj iš kurios turėjau iššokti pro langą, tada parduotuvėje ir svetainėje galiausiai pas Amy. Jau tik atrodė, kad viskas eina geryn ir bam! Nieko gero. Galvojau, kad Luke nebeknis, nebereiks taip bijoti, bet tada ateina Max ir viską sušika.

Po kiek laiko išgirdau kažkokius garsus lauke. Gal krebždėjimą? Nuėjau prie lango ir atidariau užuolaidas. Iškart atšokau tolyn iš baimės ir netikėtumo kai pažiūrėjau į Luke stovintį mano balkone. Sustingau ir nieko nedariau kol šis įlipo pilnai į balkoną. Tiesiog stebėjau jį mąstydama ką daryti.
-Nagi, įleisk. Aš čia dėl reiklo,-pasakė atsidusęs. Atrodo, kad jis pats nenorėjo čia būti.
-Kokio reikalo?-paklausiau per vos vos pravirą langą.
-Na, am,-matėsi kaip jis nenorėjo sakyti,-Lilah,-atsiduso. Tai pala, jis nežino? Yaaas! Aš išgyvensiu!
Atsidusus atidariau langą ir šis įžengė vidun.
-Aš čia trumpam,-pasakė ir kažko pradėjo ieškoti savo švarko kišenėje,-Va, galėsi jai perduoti? Išsiųsti? Aš nenutuokiu kur ji gyvena. Ji turėjo būti persikrausčius,-tarė paduodamas man voką. Jis buvo tvarkingai užlenktas bei užklijuotas,-Būčiau labai dėkingas. Lieku skoloj,-tarė šyptelėdamas ir galiausiai perlipo balkono sienele taip dingdamas man iš akių.

Kelias minutes stovėjau nejudėdama. Tiesiog spoksojau į tą prakeiktą voką mąstydama ką man reikėtų daryti.
Aš tiesiog negalėjau blaiviai mąstyti. Ką jis parašė jame? Tačiau, smegenys sakė, kad man neturi rūpėti. Tai Luke ant kurio aš pyksiu visą savo gyvenimą.

Pamažu pradėjau žingsniuoti link virtuvės. Suakmenėjusiu žvilgsniu visdar stebėjau baltą popieriaus stačiakampį savo rankose. Louis su Liam visdar sėdėjo prie televizoriaus. Neatrodė, kad jie pajudėjo. Kai aš praėjau šie net neatkreipė dėmesio į mane. Įėjau į virtuvę ir sustojau ties šiukšlių dėže. O galiausiai, įmečiau voką į ją visai nepraluptą. Ne, aš nepasiduosiu ir jam neatleisiu.
Galiausiai grįžau atgal į savo kambarį neatsigręždama.

Naktį, kai jau beveik ėjau miegoti, kažkas pasibeldė. O po sekundės pro duris įlėkė Liam. Žinoma, vokas jo rankoj.
-Kas čia?

Atsiprašau, kad neįkėliau. Prašau nerašykit klausimų kada nauja dalis, nes aš nenutuokiu. Minčių aš dabar daug neturiu tad po truputį įkelinėsiu naujas dalis. Kaip visada palikit nuomonę!😉