Forget

27

-Sutinku, tu stipri žaidėja, saulele,-Max pripažino,-Viena problema - mes stipresni. Būtinai pasikviesim tave į žaidimus. Gal užsidirbsi, bet kol kas tu esi pralaimėtoja,-išsišiepė.
-O dėl šito mes tave perspėjom,-Michael nusijuokė atsilošęs.
-Pralaimėtojas visada daro kažkokią užduotį,-Calum tarė paskutinis. Dabar man nebepatiko čia sėdėti.
Jau kokią valandą vis pernaują žaidžiam kortom ir turiu pripažinti, kad labai smagu su jais žaisti. Žinoma, būtų daug smagiau jei beveik kiekvieną kartą nebūčiau paskutinė. O dabar sprendžiant pagal jų žvilgsnius - man šakės. Tereikėjo kažko, kad mane išgelbėtų, bet nieko panašaus nebus.
-Gerai, kokia užduotis-paklausiau drąsiai nors viduje galėjau sprogti iš baimės.
-O, kažkas nenustovi vietoje,-Max nusijuokė,-Labai nori sužinot?
-Ne,-atsakiau papurčuus galvą. Sėdint tarp jų aš jaučiaus tokia maža. Ne tik fiziškai pavyzdžiui, bet daugiau psichologiškai. Jie mokėjo priversti tave jausti ar maža, ar silpna, ar bejėgia.
-Žinau, saulele,-visi trys vaikinai nusijuokė garsiai.
-Visi lauk!-Luke surėkė įėjęs į kambarį.
-Pala, gi mes žaidžiam,-Michael paprieštaravo, bet aš galėjau matyti iš jo akių, kad jam nereikėjo to daryti.
-Eikit lauk iš mano namo!-surėkė vėl ir vaikinai atsistojo pirmi ir išbėgo, o aš jiems iš paskos. Čia buvo situacija lyg kiekvienas už savęs. Jei nori išgyvent, bėk.
-Palauk, Ri,-šis pasakė jau ramiu balsu. Jis buvo žemas ir galiausiai - liūdnas. Jis nebuvo piktas, o tik nuliūdęs. Ar mano laiškas jį taip nuliūdino? Logiškai, tai aš po jo laiško verkiau visą naktį.
-Taip?-paklausiau maloniai nors ir kaip norėjau iš čia išbėgti paskuj Max ar Calum.
-Ačiū,-tepasakė atsisėsdamas ant savo lovos ir panardindamas savo veidą jo rankose.
-Am, už ką?-tyliai paklausiau.
-Žinai, bandžiau sutvarkyt kažką nesutvarkomo,-tarė pakeldamas akis kurios buvo vos vos paraudusios. Jis verkė!-Ačiū, kad bent padėjai pabandyt,-šyptelėjo.
-Nėr už ką.
-Ne, bet rimtai. Nors ir nepavyko, aš tau skolingas,-toliau dėkojo. O aš vis labiau jaučiaus kalta.
-Ne, tikrai tu man neskolingas, Luke. Viskas gerai.
-Ačiū,-tarė ir leido man suprasti, kad turėčiau išeit. Tą ir padariau.

Iškart išbėgus į lauką pradėjau staigiai ir dažnai kvėpuoti. Išbėgau pas Amy. Jos durys buvo atrakintos tad greit įbėgau į vidų.
-Amy!-surėkiau jos iešodama ir dairydamasi aplinkui. Kvėpavimas visdar neatsistatė, o verkti norėjosi iškart.
-Kažkas blogai, saulele?-Max ramiai paklausė ateidamas iš virtuvės.
-Kur Amy?!
-Dieve mano, ji savo kambary,-tarė atsitraukdamas.
-Amy!-surėkiau ir užbėgau laiptais į viršų pas ją, dauždamasi į duris jas atidarydama.
-Kas?!-surėkė išsigandus.
-Aš nežinau ką daryt!-sukritau ant jos lovos ir apkabinau savo kelius bandydama suvaldyti savo emocijas.
-Kas atsitiko?-ši dabar jau raki paklausė manęs atsisėsdama šalia manęs.
-Viskas gerai?-paklausė Max pilna burna pravėręs duris.
-Dink!-suklykiau pikta. Šis išsigandęs užtrenkė duris.
-Eik nuo durų,-Amy pasakė stebint uždarytas duris. Galiausiai pasigirdo sunkūs žingsniai einant tolyn,-Na, kas buvo?
-Parašiau Luke tą laišką. Ir jis išbėgo jo skaityt, o aš kažkokiu būdu su Calum, Michael ir Max pradėjau žaist kortom Luke kambaryje. Galiausiai Luke grįžo, visus išvarė, bet manęs paprašė palaukt ir...ir.
-Na?
-Padėkojo man? Sakė, kad bandė sutvarkyt kažką nesutvarkomo ir padėkojo, kad vistiek padėjau.
-Oh,-ši tepasakė.
-Vistiek nesuprantu kam tu verki,-Max pasakė pro praviras duris.
-Max!-surėkiau nusivalydama žandą.
-Nes tai jautri tema. Čia tas pats, kad aš kiekvieną dieną kaip nors tau priminčiau apie Norą,-Amy atkirto.
-Nedrįsk apie ją kalbėt,-tarė ir įsistebeilijo į sieną,-Pats geriausias šuo kažkada gyvenęs šiame pasaulyje,-sušnybždėjo nuliūdęs.
-Matai,-ši atkirto įrodžius savo tiesą.
-Tai tu liūdi, nes jis pasidavė ant tavęs ir jūsų santykių sutvarkyko?-Max paklausė žiauriausio klausimo. Ar taip ir yra?
-Ne,-atsakiau netvirtai,-Ne, aš liūdžiu nes...nes jis mano, kad aš jam padėjau.
-Tai kam dar sielotis? Pasakyk, kad esi Lilah ir viskas. Jis vistiek nieko nebedarys. Šitą tu jau išsiaiškinai,-Amy pasiūlė.
-Va štai šitoj vietoj, mažoji sesute, tu stipriai klysti,-Max vėl įsiterpė,-Žinant Luke, išvis, žinant vaikinus šitam mieste, jis padarys viską, kad jam atleistum. Jis bus kaip mažas šuniukas kuris padarė kažką blogo ir bandys visaip prie tavęs prisiglausti. Viską, kad tik atleistum...

Atsiprašau, kad vėl taip ilgai dalies neįkėliau. Vistiek parašykit ką manot ir ką norėtumėt perskaityti kitoje dalyje.