Teaching Stupidity

8:32 PM

Susitikime parke po penkių minučių, sekundėlę žiūrėjusi į savo telefono ekraną, Ana net nesiruošė jam parašyti. Susitikime parke po penkių minučių. Jis jau tikriausia ėjo pro duris. Ana pradėjo panikuoti, nušokusi nuo lovos ir pažiūrėjusi į veidrodį susiraukė, ji atrodė klaikiai. Susitikime parke po penkių minučių.

Sužlugdysi. Sudaužysi man širdį trilijoną kartų.

Jos akys buvo žalios kaip ir jos mamos, tik žymiai ryškesnės. Kai saulė jas apšviesdavo jos patapdavo smaragdinėmis. Iki tol kol žinosiu, kad tu viską sutvarkysi, man nerūpės kiek kartu tai atsitiks.

Daugelis žmonių yra jai sakę, kad ji graži mergina, ir ji visada jais tikėdavo. Palyginus su senais žmonėmis Fara ir Šansas vis dar buvo nepriekaištingi. Jie suteikė savo dukrai nuostabų veidą, tačiau jai pasirinkus spalvotas kabes ir didelius su gepardiniais raštais papuoštus akinius, ji visada atrodė juokingai tą pačią mokyklą lankantiems vaikams. Net juokinga pagalvojus, kad Ana visada rūpindavosi savo juokinga išvaizda. Jos mama jai pirkdavo mieliausias sukneles ir sijonus, bet Ana tik sukryžiuodavo rankas ir visada palikdavo namus su balerinos sijonėliu ir spalvotom kojinėm.

Bet prasidėjus vidurinei mokyklai, Ana pasidavė. Tai buvo geras pasikeitimas. Tai buvo kai jos kūnas ir veidas pradėjo keistis. Ji visada galvojo, kad atrodys kaip jos tėtis, tačiau taip išėjo, kad ji atrodė taip kaip jos mama.

Ji pasiėmė plaukus už galiukų, bandydama nusiraminti prieš išeidama. Jos plaukai kadaise siekė jos juosmenį, o dabar kai juos nusikirpo jie vos siekė jos pečius.

Džeikas sakė, kad jie buvo tobuli, ir ji juo tikėjo.

Džeikas sakė, kad ji yra graži, ir ji juo tikėjo.

Ji manė, jog ji yra ne lygis jo žavesiui, bet jis su tuo nesutiko.

Kai ji suprato, jog greitu metu tas nerimas nedings, ji užsidėjo batus, išsitraukė storiausia megztinį ir užsidėjo jį ant savo galvos. Pasaulis bandė nustumti Vasarį tolyn, bet visur vis dar buvo pilna sniego.

Išbėgdama iš savo kambario ir nudundėdama laiptais ji buvo beveik paliesti durų rankeną kai pajuto, kad ją stebi jos tėvai. "Kur susiruošei, mieloji?" paklausė jos mama, pakeldama antakį.

Ana lėtai atsisuko, parodydama jiems savo geriausia šypseną. Jos mama atsakė tuo pačiu. Ji žinojo kur eina jos dukra ir Ana niekada jos nematė tokios laimingos. Gyliai įkvėpdama, Ana pažiūrėjo tėvams į akis ir ištiesė kaklą. "Aš einu į lauką. Taip žinau, kad jau vėlu, bet tai yra svarbu. Na...Aš manau, kad tai svarbu. Ir jeigu jus sakysit, kad aš negaliu išeiti, aš vis tiek išeisiu pro šias duris!"

Fara ir Šansas susižvalgė. Tėvų žvilgsniu. Jie abu išsišiepė. Fara atsisuko į savo dukrą. "Tu negali išeiti."

"Aš jus įspėjau!" Ana atšovė, ir lėtai atrakino duris. Ji žiūrėjo į juos išplėtusi akis. Ana visada laikėsi taisyklių. Ji žinojo, kad jos mama juokauja, bet vis tiek...tai jai reiškė labai daug.

Jai atidarius duris žiemos šaltukas trenkė jai į veidą. Ji pradėjo drebėti ir pagalvojo, kad galėtu nueiti pasiimti paltą, bet nusprendė, jog ji stengsis neužsibūti lauke. Ji buvo apsirengusi savo kreminį megztinį, juodus džinsus ir užsidėjus juodus batus kurie siekė jos kelius. Ji galėjo numirti nuo tokio oro lauke, bet jos tėvai nieko nesakė. Ji  nusprendė, kad jau išeis kol jos tėvai tikrai jai tikrai neuždraudė išeiti. "LAISVĖ!" ji sušuko prieš išbėgdama ir užtrenkdama duris.