Teaching Stupidity

9:03 AM

Ana pusiau šypsojosi kai žiūrėjo į Džeiką,bandė sustabdyti riedančias ašaras. Jis turėjo šiandien išskristi ir Ana negalėjo miegoti. Ji verkė iki tol kol ašaros daugiau neiškrito ir dabar, oro uoste ji atrodo tragiškai.

Jos skrydis buvo tik po kelių dienų ir ji dar nepradėjo krautis daiktų. Jai nepatiko atsisveikinimai. Ypač su savo vaikinu.

Ji vilkėjo jo megztinį. Vakar buvo su juo kai verkė. Faros ir Šanso širdys dužo kai jie girdėjo ją tokią. Kiekvieną kartą jiems paklausus kaip ji laikosi, ji atsakydavo, gerai, ir užsidarydavo kambaryje likusiai dienai.

Ji buvo aukščiausią įvertinimą gavusi mokinė. Po savo kalbos pasakymo ji padėjo mokytojams išdalinti diplomus ir paspaudė rankomis su kiekvienu absolventu. Kai buvo pasakytas Džeiko vardas, jis suėmė ją ir pabučiavo kaip koks Pyteris Parkėris ir Aną nukrėtė šiurpuliai, o visa salė pradėjo ploti.

Šansas negalėjo paslėpti šypsenos.

Ji buvo šokių karalienė. Tai buvo netikėta, bet matyt žmonės pradėjo ją mėgti, kai ji pradėjo susitikinėti su populiariu vaikinu kuriam jau buvo net nebeįdomu tokiu būti. Ji prisigėrė tą naktį, bet vis tiek šoko kartu su juo ir baidė nuo jo visas merginas kaip muses.

O dabar, jam buvo laikas išskristi tūkstančius mylių nuo jos.

Džeikas prispaudė ją prie savęs, apkabindamas ir laikydamas stipriai. Ji pradėjo ašaroti ir vėl verkti. Ji apglėbė jį ir toliau kūkčiojo. Jis sumurmėjo."Prašau, Ana, nedaryk to dar sunkiau nei dabar yra."

"Aš nenoriu, kad tu mane paliktum."Ji atrėmė savo galvą į jo megztinį ir laikė jį apkabinus taip stipriai, lyg negalėtu daugiau paleisti.

Gabė atsirėmė į Čarlį. Jis nusišypsojo.

Fara vis šluostė akis, prisimindama kaip Šansas turėjo ją palikti. Tada nebuvo jokių ašarų...bet ji irgi nenorėjo, kad jis išvyktu. 

Džeikas pridėjo lūpas prie jos kaktos."Matai? Sakiau, kad vieną dieną tu manęs pasiilgsi. O tada tu tiesiog man trenkei man į kiaušinius."

Jos juokas privertė jį nusišypsoti."Matai kaip keistai veikia likimas."

"Čia likimas? Nuobodu."Jis nusivaipė ir vėl ją pabučiavo. "Aš noriu, kad mūsų istorija amžiams būtų parašyta žvaigždėse. Ir net sumokėčiau tai pamatyti."

Ji leido jam nuvalyti jos ašaras ir tada jis ją pakėlė. "Dabar padaryk man paslaugą ir nustok verkti, gerai? Nes aš irgi tuoj pradėsiu ir patikėk mes nenorim to matyti."

Ji apsivyniojo jį savo kojomis, palietė jo veidą delnu ir palinksėjo. Tada apsivyniojo rankomis jo kaklą ir aistringai jį pabučiavo.

Fara pasistiebė ant pirštų galų ir uždengė Šansui akis. Jis nusivypsojo, bet nestabdė jos.

Atsitraukdama ji susitiko jo akis. "Džeikai Karsonai, aš esu tave be galo įsimylėjusi."

"Ilgai užtrukai, kol pagaliau sugebėjai tai pasakyti man į akis,girtuokle." Pasakė prieš pabučiuodamas jai į kaklą."Bet aš pagerbtas. Ana Holins, aš didžiuojuosi besakydamas, kad myliu tave labiau."

"Jeigu jie tai daro, mes irgi tai padarysim." Gabė pasakė prieš palenkiant Čarlio galvą ir įsisiurbdama jam į lūpas. Čarlio akis išsiplėtė sekundei, bet tada jis supratęs kas vyksta sugriebė ją už liemens. 

"TAIP!" Fara suriko iškeldama rankas į viršų ir pabučiuodama Šansą su džiaugsmu širdyje.

Ana ir Džeikas nusijuokė ir pažiūrėjo viens į kitą "Atrodo, kad esame žmonės kurie sukuria gražius dalykus. Dalykus kaip Gabės ir Čarlio buvimą kartu."

Jis palinksėjo galva. "Tu teisi. Dabar tiesiog leisk man vėl tave pabučiuoti, gražuole."

Ji nusijuokė ir leidosi bučiuojama iki tol kol buvo pranešta, kad visi keleiviai turi lipti į lėktuvą ir ji pamatė jų istoriją parašytą žvaigždėse.

Tada ji suprato. Ji irgi sumokėtu tai pamatyti.

PABAIGA. 

Ha juokauju, bet ji jau tikrai netoli, plius sorry už klaidas, nes kai verčiau žiauriai pavargus buvau :')