[ Fake ] M.C.

31

Jeigu pasakyčiau, kad man gerai sekas - meluočiau.

Aš jau 2 mėnesius nėščia, pilvukas padidėjo. Michael nenustojo skambint, todėl teko pasikeisti numerį ir ištrint visus socialinius tinklus.

Gyvenu lyg akmens amžiuje. Turiu tik telefoną. Net nežinau ką man veikti namuose. Prisiskaičiau apie vaikų priežiūrą knygų, išmokau gaminti skirtingus patiekalus, išmokau siūti, bandžiau išmokt piešti, bet nepavyko.

Netgi knygą pradėjau rašyt. Žinoma nieko nepavyko. Prirašiau daug, jau maniau, kad baigiau, išsišiepus patikrinau kiek parašiau. Du puslapiai. Susinervinus ėjau valgyt ledų.

Camila dažnai važiuoja susitikt su Luke, kol jis neišvažiavo į turą. Išvažiuos po savaitės, tai manau 5 mėnesius, noriu, nenoriu turėsiu ramybės.

Net Calum ir Ashton skambino. Aišku iki tol kol numerį pasikeičiau.

Tai nėra meilės istorija. Tai greičiau primena siaubą. Kuriame aš pagrindinė veikėja. Nagi, įsivaizduokit. Turit vaidinti garsios grupės nario merginą, būti įsimylėję ir bla bla bla. Tada galų gale tu jį įsimyli ir palieki. Na ir tada vėl permiegi ir pastoji.

Kas per žmogus išsigalvojo frazę "jei myli paleisk". Praneškit man,susirasiu ir sukaposiu. Turbūt pati didžiausia klaida gyvenime kurią padariau, tai paleidau mylimą žmogų. O dabar esu visiškai viena. Na nevisai.

Ar laukiu šito vaiko? Ir taip ir ne. Taip, nes gi vaikas, pats geriausias dalykas kuris gali atsitikti moteriai, ne, nes jis man visą laiką primins Michael ir kaip jis arba ji augs be tėčio.

Bet niekada nežudyčiau jo. Tai yra gyvybė kurią aš su Michael sukūriau ir ji turi teisę išvysti šį negailestingą pasaulį.

Pasistengsiu būti gera mama. Nes tas vaikas to nusipelnė. Aš to nusipelniau.

Būsiu geresnė mama negu mano pačios mama kadanors buvo. Jis bus lepinamas ir mylimas.

***

"Valgyk" Camila pastūmė lėkštę prie manęs. Pakračiau galvą.

"Nenoriu"

Ji susiraukė. "Tau reikia valgyt"

Atsidusau "Tik paragausiu"

Pasiėmiau vieną mėsos gabaliuką į burną ir sukramčiau.

Ilga istorija trumpai: lėkštė netrukus buvo tuščia,o Camila juokėsi iš manęs. "Taip ir galvojau"

Pavarčiau akis ir prunkštelėjau. "Labai nesidžiauk, aš nėščia, vaikas manyje man sako "mama, duok dar, as noriu valgyt, duok tetos Camilos kepsniuko dar" " pavaizdavau tyliu balsu,kaip vaiduokliai iš lėkštų filmų.

"Teta Camila,jaučiuos sena"

"Mama Lauren, jaučiuos subrendus" nusijuokiau.

Ji išsišiepė. "Kaip fainai, po namus lakstys mažas pagrandukas šaukdamas mama, mama, mama "

"Tiesa.." šyptelėjau. Ir tada nubėgau vemt.

***

5 mėnesiai. Net nepastebiu kaip greitai bėga laikas. Liko 4 mėnesiai. Tegul greičiau jie praeina,nes darosi vis sunkiau.

Sunku pasilenkt, paimt kažką nu ar tiesiog nueit į tualetą. Bet psichologiškai man pagerėjo. Pasidariau pozityviškesnių pažiūrų ir proto.

Bet kai maniau,kad viskas einasi gerai, gaunu skambutį iš policijos, dėl savo tėvo.

Mano tėvas buvo nuostabus žmogus. Jis niekada nepalikdavo žmonių bėdoje, niekada neleisdavo žeminti kitų.

Bet vieną dieną jį nušovė. Niekas nesužinojo kodėl. Žinojau tik tokią istoriją, kad jis išlipo iš savo automobilio,kad įsipilti degalų,bet nespejo to padaryti,kai jį nušovė.. tiesiai į galvą.

Šis skambutis iš policijos pranešė, kad žudikas yra sugautas ir,kad jeigu noriu, galiu ateiti su juo pakalbėt.

Kai pasakiau tai Camilai, ji man siulė važiuoti. Išsiaiškinti. Kad ir kaip tai sunku buvo padaryt, mes dviese susiruošėme ir nuvažiavome.

Bet kai tik pamačiau, su kokiu vyru reikės kalbėt,vos nesusilaikiau neapsiverkus.

Atsisėdau prie langelio,per kurį galėjau matyt šaltakraujį žudiką. Paėmiau telefoną į rankas, kai tą patį padarė ir jis.

Tylėjau. Kaip ir jis. Bet tada jis ištarė žodį "apgailestauju" ir aš pratrūkau. Pradėjau verkt ir klykt.

"Kodėl tu taip padarei?"

Jis atsiduso ir nuleido galvą. "Aš neturėjau pinigų, o man labai reikėjo dozės. Jis jos nedavė,todėl pagrasinau ginklu. Kai supratau,kad jis jo nebijo, pašoviau,pasiėmiau viską ir pabėgau"

Sedėjau ir nekrutėjau. Kartojau jo žodžius mintyse. "Dozės?"

"Narkotikų"

"Iš kur mano tėtis galėjo turėti narkotikų?"

"Jis juos pardavinėjo"

O tada man tikrai negerai buvo. Mano tėtis. Tas geras žmogus kuris net per šventes negerdavo.. negali būt. Jis kažką maišo,to tikrai negali būt.

Pajaučiau skausmą pilvo apačioje, todėl Camila greit pribėgo prie manęs ir padėjo atsistot. Pasakydama pareigūnams,kad šiandienai užteks ji greit mane nuvežė iki ligoninės,kol aš per tą laiką užmigau.