Bad boy

6 dalis

*Penktadienis*

- Labas, - nusišypsojau Mijai, kai ji ėjo link manęs.

- Sveika - apkabino mane , - ar girdėjai kad šiandien vyksta kažkoks vakarėlis su "blogiukais" ?- Jos veide žaidė keista šypsena ir aš jau žinojau ką ji turėjo reikšti.

- Tiesa sakant, galvojau ten eit. - nusijuokiau. Žinojau, kad po mano žodžių iš jos lūpų išeis nuostaba.

- Ar tu rimtai? Kira! Tu nevaikštai į vakarėlius! - Šuktelėjo kiek per garsiai po ko tik pradėjo garsiai juoktis.

- Žinau, tiesiog pamaniau, kad pats laikas apsilankyti ten - patrūkčiojau pečiais ir taip pat juokiausi kartu. Netyčia pastebėjau Kajų ateinanti link mūsų, geriau būtų pasakyti "praeinanti" pro mus.

- Labas, - pasisveikinau, kai tas vos jau buvo tiesiog praėjęs pro mane. Jis trumpam stabtelėjo , bei pakėlė savo žvilgsnį į mane.

- Aha , -sumurmėjo, net nepakeldamas akių į mane. Nepatenkintai susiraukiau, nesuprasdama kas čia vyksta.

- Kajau, kas blogai su tavim? - Paklausiau kiek rimčiau, suimdama jo ranką, bei priversdama pažvelgti ji į mane.

- Tai kas blogai su tavim! - Sugriežė dantimis, bei patraukė savo ranką. Tačiau aš spėjau pamatyti jo veidą, kuriame įžvelgiau suskilusią lūpą ir mėlynę po akim. Pajaučiau nerimą dėl to. Ir atrodo viskas kita tapo nesvarbu.

- Ar jis sumušė tave? - Automatiškai paklausiau. Mano pyktis tiesiog virė viduje. Buvau pasiruošusi užmušti tą mulkį.

-Ne tavo sušiktas reikalas!-išspjovė žodžius man į veidą.

- Atsakyk man! - Ignoravau jį. - Ar Tomas sumušė tave? - Stebėjau jo veidą. Visą šį laiką, kol mes su Kajumi kalbėjomės. Mija stovėjo stebėdama viską, tačiau neištarė ne žodžio.

- Jeigu ir taip, kas tau iš to? - Pravartė akis, bei giliai atsiduso vaikinas. Tai galiausiai sunervino mane. Kodėl jis taip kalba su manim, juk aš nieko nepadariau jam...

-Prašau pasakyk ką aš tau padariau,kad taip kalbėtum su manimi?

- Nieko, tiesiog palik mane ramybėje, - ištaręs tai, tiesiog apsisuko ir paliko mane stovėti be paaiškinimo. Tačiau šiuo metu man labiau rūpėjo tai kaip pasielgė tas suknistas blogiukas. Jis sumelavo man. Ir tik tai dabar erzino mane. O ką aš sau galvojau pasitikėdama savo priešu? Ypač jei jis vienas iš "blogų vaikinų". Vienas iš tų, kurie neturi jausmų. Ir jiems nusispjaut ant kitų. Esu kvaila! Kvaila visais pasitikinti banali mergiotė! Atsistojau ir išlėkiau iš klasės.

- Kira! - Išgirdau Mijos balsą. - Tau nereikia, aiškintis su Tomu, juk žinai, kad nieko jam neįrodysi, o padarysi dar blogiau. Prašau, tiesiog pamiršk tai... - Ištarė draugė, sustabdydama mane. Iš dalies žinojau, kad ji teisi, tačiau nežadėjau visko palikti šitaip.

- Atleisk, Mi, bet aš negaliu, aš turiu surasti jį , jis suteikia per daug skausmo kitiems, - papurčiau galvą, bei nubėgau koridoriumi. Vos mano akivaizdoje pasirodė jis ir jo kvaili draugeliai, aš pradėjau bėgti link jų.

- Tu man sumelavai! - Surikau ant Tomo, man buvo nesvarbu kad visi jo draugai žiūri į mane. Šiuo momentu mano pyktis buvo stipresnis už gėdą.

- Nerėkauk čia. - Atkirto jis, giliai atsidusdamas.

- Nekenčiu tavęs. - Žodžiai patys išėjo man iš burnos.

- Nekenčiu tavęs - pašaipiai pamėgdžiojo mane jis, po ko ant jo veido užaugo pašaipi šypsena. Nesusilaikydama, pribėgau ir pradėjau trankyti jį. Jo draugai akivaizdu pamanė, kad aš nesveika ir pradėjo traukti mane nuo jo, tačiau aš net nežadėjau sustoti. Kai mano jėgos baigėsi, aš suklupau ir tiesiog pradėjau apgailėtinai kukčioti. Tomas suėmė man už piečių.