Bad boy

14 dalis

*Vis dar Antradienis*.

-Kaip tu galėjai taip sumušti jį?-pakėliau toną prieš Tomą.
-Nepamiršk su kuo kalbi,drąsuole,-jis prisitraukė arčiau ir išpylė tai tiesiai man į veidą.
-Nepamiršk,kad aš nebijau tavęs,-tvirtai atsakiau.
-Haha,-sarkazmas išėjo iš jo lupu,-tu tuom tikra?-Jo tvirtos rankos prispaudė mane prie spintelių ir jis tik žiūrėjo man į akys pyktu žvilgsniu.
-Ir viskas?-nusijuokiau,-tu viska gali tik žiūrėti į mane taip,-išsilaisvinau iš jo glėbio,- iš tavęs nekoks blogiukas,patikėk-specialiai erzinau jį.
Jo ranka čiupo mano riešą ir atsuko į save.
-Dar karta,-jo balsas buvo pyktesnis nei įprastai. Negalėjau nuslepti išgąsčio. Taip pat ir skausmo juk jis suspaudė mano riešą. Jis užsimojo.
-Na? Ar trenksi merginai?-isteriškai paklausiau. Jis tik trenkė kumščiu į spintelę esančia šalia bei paleido mane. Likau stovėti.
-Tu neblogas, tik aplinkiniai verčia tave tokiu būti,-lėtai ir švelniai ištariau.
-Tu nieko nežinai,-atkirto.
-Tu turi atsiprašyti Rapolo,-ignoravau jį.
-To niekada nebuvo ir nebus,-sušuko,-aš niekada nieko neatsiprašinėjau ir net nesiruošiu.
-Padaryk tai dėl manęs,-prikandau lūpą. Nesupratau ka katik pasakiau.
-Ha, tu galvoji, kad patinki man?-nusijuokė,-deja, bet taip nėra,-nusikvatojo,-tu ne mano skonio, brangute,-mirktelėjo,-tu negraži ir nei kiek neįdomi.
-Aš... aš neturėjau to omeny, aš tik..-bandžiau nuslėpti,kad mane įžeidė jo žodžiai.
-Neapsiverk,gerai?-pradėjo juoktis. Užsimerkiau ir prikandau lūpą, bandydama sustabdyti ašaras. Aš graži ir įdomi,- kartojau sau.
-Nereikia daugiau bučiuoti manęs,-atsikėliau nes iki šiol sedėjau.
-Ar tu supykai?-jo balse daugiau nebuvo pašaipos.
-Nesvarbu, tiesiog neliesk manęs daugiau,-padariau pauzę. - NIEKADA.-išpyliau viską ir tiesiog išėjau.
Jis prakeiktas šunsnukis,kuris nieko nemoka,tik įžeidinėti kitus. Nusivaliau ašaras ir tiesiu taikymu nuėjau namo.
Nežinau,kodėl tiek daug verkiau dėl jo. Juk jis mokyklos „blogiukas“. Daugiau nėra ko tikėtis iš jo. Kai mano telefonas suvibravo.
-Klausau,-bandžiau nuslėpti užkimimą, nuo verkimo.
-Labas, aš...-pasigirdo Kajaus balsas,-na... norėjau tik padėkoti, už tai,kad nepasakei niekam.... na žinai.
-Taip,-nusišypsojo,nors jis to ir nematė.
-Aš prižadu,daugiau niekada nelisiu prie tavęs ir...
-Ne,Kajau, ne,-įsiterpiau,-aš noriu, noriu, kad mes, na, žinai, susitikinėtume.-ištariau. Jeigu ankščiau ir turėjau abejonių dėl to, dabar esu visiškai įsitikinusi tuom.
-Rimtai?-jis nežymiai pralinksmėjo,-o kaip gi, Tomas?
-Ahh, o kas su jo blogai?
-Jus pasibučiavot,-tvirtai atsakė.
-Na ir,-pavarčiau akys,-tas bučinys buvo tik klaida,-ištariau bejausmiškai. Bet tada į mano galvą atėjo visi priminimai. Visi mūsų bučiniai ir jo prisilietimai, elektro srovės ir oh, Kira, tu neturi galvoti apie tai.
-Kira, ar tu vis dar čia?-Kajaus šauksmas kito laido gale pažadino mane iš transo.
-Aham, viskas gerai, tik tu turi man kaiką pažadėti.
-Ka?
-Pažadėk,kad niekada daugiau, negersi,-buvau visiškai rimta.
-Pažadu,- jaučiau jo šypseną.-O tu man taip pat kaiką pažadėk,-paprašė.
-Taip.
-Pažadėk,kad daugiau niekada,nekalbėsi ir to labiau nebučiuosi Tomo.
Užsimerkiau ir suspaudžiau telefoną rankoje. Giliai įkvepiau.
-Pažadu,-tyliai ištariau. Jis nusišypsojo į ragelį.
-Na kaip ir viskas tada.-iki, myliu tave.-jo ištartas trumpas žodėlis „myliu“ sušildė mano širdį.
-Aš taip pat tave myliu,-su šypsena veide ištariau. Kai pokalbis nutruko vienam iš mūsų padėjus ragelį. Aš turiu, ne aš tiesiog privalau laikytis toliau nuo to sušikto blogiuko, Tomo. Ir šįkart rimtai.

*Trečiadienis*.

-Sveikos,-nusišypsojau draugėms,aptikus jas klasėje.
-Kira,-visos apsikabinom.
-Turiu jums naujieną,-negalėjau nuslepti šypsenos.
-Nu?-nekantriai kramtę lupą Sandra.
-Aš susitikinėju su Kajum,-man ištarus visos draugės pradėjo klykaut.
-Sveikinu,-apkabino mane Mija.
-Labas,-į mūsų pokalbį įsiterpė atėjęs Kajus. Jis tik saldžiai pabučiavo mane pasisveikindamas.Garsus draugių „aww“ pasigirdo klaseje.
Kai staiga klases durys prasivėre ir pro jas įžengė blogiukų šaika. Tomas laikė Kristinos ranką. Kai mūsų žvilgsniai susitiko. Iš mano veido dingo šypseną, nusukus žvilgsnį jaučiau jo įsmeigtas akis į mane. Laikiau Kajaus ranką ir valdžiausi nepažiurėjus į Tomą.
-Viskas gerai?-man į plaukus paklausė Kajus.
-Taip,-sumelavau ir išspaudžiau dirbtinę šypseną. Ka aš apgaudinėju?
Jaučiaus sušiktai kai atsisukus, pamačiau Kristiną, kuri buvo įsisiurbusi į Tomo lūpas. Ar aš pavydžiu? – staiga paklausiau savęs.