Bad boy

12 dalis

*Pirmadienis*.

Savaitgalis per daug trumpas. Nieko nenuveikiau per jį gero. O dabar aš ir vėl turiu keltis į ta sušiktą mokyklą. Kada pogalais ji baigsis. Laukiu nesulaukiu tuos šventos dienos.
Ėjau niūria gatve, buvo šiek tiek šalta, nes pūtė vėjas ir krapsnuojo lietus. Vos man įžengus pro mokyklos durys, mano akys sutiko Kajų.
-Labas,-jo šypsena buvo iki ausų.
-Labas,-keistai šyptelėjau. Jis nujėmė mano striukę ir pakabino ją rūbinėje. Buvau labai nustebinta jo šiuo gestu. Kai jis sunėrė mūsų pirštus. Vos mums užėjus į klasę visų dėmesys nukrypo į mūsų susikibusias rankas. Mano žvilgsnis sutiko Tomą ir aš automatiškai paleidau Kajaus ranką. Klasėje tviravo tyla. Nežinau kodėl tiesiog išėjau iš ten.
-Kas tau yra?-sušuko iš galo atėjęs Kajus.
-Tai kas tau yra, tu elgiesi labai keistai!-taip pat šaukiau.
-Aš maniau, na, kad, tas bučinis, na, kd kažką reiškia,-jis žengia žingsnį link manęs.
-Nereikia,-žengiau atgal.
-Kodėl!? Po velnių,Kira, kodėl tu priešines,juk žinau,kad tau taip pat patinku!
-Aš nežinau,-suklupau,-tame problema,kad aš nežinau,-pažiurėjau į jį.
-Pala, tu nori pasakyti...-susiraukė.
-Ne,-sušukau,-aš nenoriu pasakyti,kad tu man visiškai nepatinki,tačiau aš nesu tikra savo jausmais tau.-paaiškinau.
-Ne,-papurtė galvą,- aš buvau tikras kvailis, -dabar jis žengė žingsnį atgal,-o dar norėjau,pasiūlyti tau draugauti,-kvailai ištarė. Šie žodžiai mane šokiravo. Ar jis rimtai norėjo?
-Kajau,-pažvelgiau į jį. Tačiau skambutis į pamoką sugadino šią akimirką.

Visas pamokas galvojau, tik apie tai ką man ryte pasakė Kajus. Jis norėjo pasiūlyti man susitikinėti. Nežinau kodėl tai mane taip šokiravo. Tačiau kažkuri mano kūno dalelytė ir norėjo to, bet kaip jau ir sakiau nesu įsitikinusi savo jausmais jam. Ilgai svarsčiau,galvojau, dėliojau pliusus ir minusus ir pagaliau nusprendžiau prisipažinti jam,kad jis man patinka ir aš noriu su jo susitikinėti. Kodėl tai dariau? Nežinau,tiesiog nenorėjau jo skaudinti.

~Po pamokų.
Tvarkiau knygas savo spintelėje kartojau žodžius,kuriuos ruošiaus pasakyt Kajui.Kai balsas gale privertė atsisukti.
-Ar tu susitikinėji su tuom nevykėlių Kajum?-susiraukė Tomas.
-Visu pirma jis ne nevykėlis,-kalbėjau pakėlus toną,- o antra ne tavo sušiktas reikalas!-išspjoviau žodžius jam į veidą.
-Tai mano reikalas juk tu esi mano nuosavybė,nepamiršai?-pašaipiai paklausė.
-Ne, aš nesu tavo nuosavybė. Aš esu visiškai laisva ir darau tai ką noriu.-atkirtau.
-Nepamiršk,kas aš,-jis žengė žingsnį link manęs.O aš atsitraukiau šiek tiek atgal ir dabar buvau atsirėmus į spintelę. Fak. Kodėl aš taip noriu, kad jis pabučiuotu mane?
-Ir ko aš noriu,-sušnabždėjo.
-Nepamiršk, kad aš nebijau tavęs,-Sumelavau bei prispaudžiau knygas sau prie krūtines.
-Ar tu tuom įsitikinusi?-jo klausimas privertė mano kūnų pereiti elektro srovei. Jo veidas pradėjo artintis link manojo. Liko vos centimetras ir mūsų lūpos būtu susilietusios.
-Palik ją!-šauksmas pasigirdo koridoriaus gale. Atsisukusi pamačiau Kajų.
-Gerai,-jis atsitraukė,-tik kad ji nesipriešino,-pridėjo.
-Nemeluok man,-Kajaus veidas buvo pyktas, mačiau jį pykta,bet toki dar ne.
-Paklausk jos pats,-nusijuokė pašaipiai.
-Kira,ar tai tiesa?-jie atsisuko į manę.
-Ne, taip,-pasimečiau,-tai yra…-nutęsiau,-nežinau,-nuleidau galvą.
Kajaus veidas buvo susiraukęs. O al Tomo veide žaidė pašaipi šypsena.
Netrukus Kajus nusisuko ir pradėjo žingsniuoti koridorium atgal.
-Palauk,-sušukau,tačiau jis ignoravo manę.
-Viskas per tave!-atsisukau į Tomą,-nekenčiu tavęs!-sušukau ir pradėjau vytis Kajų. Mačiau sumišimą Tomo akyse. Tačiau išbėgau iš mokyklos ir dairiausi ieškodama Kajaus. Nepastebėjau jo savo akivaizdoje.Neradus jo niekur. Tiesiog žingsniavau nežinoma man kryptim. Kai mano telefonas kišenėje pradėjo vibruoti.
-Klausau,-pridėjau jį prie ausies.
-Labas,ar tu su Kajum?-išgirdau Sandros balsą.
-Ne,o kas?-susiraukiau.
-Nieko,tiesiog jo dar nėra,o mes susitarėm susitikti,-paaiškino draugė.
-Mm,-numykiau,nenorėjau sakyti jai kas įvyko.
-Tai jeigu jis tau paskambins,arba sutiksi jį, pasakyk jam,kad aš išėjau namo,gerai?-šyptelėjo.
-Gerai,-greit ištariau ir padėjau ragelį. Ir kur jis pogalais yra?
Ieškojau jo visur kur tik galėjau. Tačiau mano paieškos bevaisės. Atsisėdus ant suoliuko surinkau žinutę Sandrai : „Ar jo dar nėra ?“.-išsiusti. Nekantriai sukinėjau telefoną rankoje, tikrindama jį kas 10 sekundžių.Kai ekrane išvydau „Ne“ sugalvojau kai ką, žinojau,kad tai begalo bloga mintis. Ekrane švietė jo numeris vis dar nesiryžiau paspausti žalio mygtuko. Kai sukaupus visa drąsą paspaudžiau jį ir pridėjau telefoną prie ausies išgirdau jo balsą.
-Kas skambina?
-Ki-raa,-sumikčiojau,-man reikia tavo pagalbos,-tvirtai ištariau sukaupus visa drąsą.