Bad boy

4 dalis

*Trečiadienis*

- Susitiksim vakare - pabučiavau mamą ir tėtį. Nuskubėjau link išejimo. Vos praverus duris pajaučiau stiprų vejalį. Dangus buvo kaip visada apsinaukęs, o ant žemes gulėjo daugybe spalvotų lapų.

- Labas rytas , - pasisveikino iš kažkur atsiradęs Kajus, trumpam pagalvojau, kad jis galėjo nakvoti čia. Iš kart nusijuokiau mintyse vien pagalvojus apie tai.

- Ką čia veiki? - Prisimerkiau negalėdama suprasti iš kur jis čia atsirado.

- Um... tiesiog... na.. laukiau tavęs? - Sunkiai išlemeno ir iš kart nusuko žvilgsnį kažkur į gatvę.

- Ar netoli nuo čia gyveni? - Nusijuokiau tikėdamasi, kad jis tiesiog ėjo pro šali ir pamatė kaip išeinu.

- Visai ne, tik keli kvartalai, - pagaliau nusijuokė, - tai eime? - nervingai paklausė o aš tik linktelėjau, kažkurį laiką tarp mūsų tviravo nemaloni tyla.

- Kur Sandra? - Atsidusau, prabildama ir bent kažkaip norėdama užvesti pokalbį.

- Ji jau mokykloje, manau, - padarė nedidelią pertrauką. - Taigi ką veiksi šiandien vakare? - Įkvepė oro. Velnias, prašau, nesakyk, kad pakviesi mane kažkur.

- Nieko, o ką? - Bandžiau vaidinti visiškai rimta, tačiau man prastai sekėsi, vos pagalvojus apie tai, kas dabar turi įvykti.

- Pamaniau kad galėtumem kažkur nueiti vakare, gal į kiną?

- Ar tu tikka pakvietei mane į pasimatymą? - Nusijuokiau neišlaikiusi.

- Kaip ir , - patrūkčiojo piečiais, - ar sutinki?

- Nežinau... - Pasimečiau.

- Puiku! Ateisiu tavęs 18?

- Um... gerai.- Tai buvo paskutiniai žodžiai šia tema. Toliau kalbėjomes apie mokslus, draugus ir t.t.

~Po trijų pamokų, valgykloje~

- Mačiau tave šiandien su naujoku - keistai prabilo viena iš klasiokių, oh, kaip gi ne mėgstu žmonių, kurie kišasi.

- Taip,kartu ėjome į mokyklą. - nesureikšminau jos pasakytų žodžių.

- Ar jis patinka tau? - Nusišypsojo pakilnodama antakius.

- Kodėl klausi? - Nuleidau akis žemyn.

- Nes aš matau kaip jis žiūri į tave! - šūktelėjo linksmai, o aš be galo susigėdinau.

Sedėjome klasėje kai iki pamokos buvo likę vos 15 minučių. Blogiukų šaika ir mokyklos fyfos žaidė tiesą - drasą. Nebent man taip pasirodė. Buvau visiškai įsijautusi į vieną literaturos kūrinį, kai kažkas pabeldė man į pietį. Atsisukau.

- Ko nori? - Pyktai paklausiau prieš save stovinčio Tomo, ir keistai dairydamosio.

- Nieko, - atsiduso, po kelių akimirkų suėme mano veidą savo rankomis ir įsisiurbė man į lūpas. Kas per velnias? Gale mūsų pasigirdo garsus juokas. O Tomas atsitraukė. Vienai akimirkai man pasirodė, kad jo akys buvo pasikeitusios iš pyktu į švelnias, bet deja, man tik pasirodė.

- Fuj, - nusivalė savo lūpas jis,- daugiau niekada nesirinksiu drąsos, - pasityčiojo. Tik tada grįžau prie realybės.

- Niekados daugiau neliesk manęs, anaip.. - Pagaliau prabilau pyktu balsu.

- Anaip? - Nusijuokė.

- Trenksiu tau! - Sušukau. Uždesys apsupo mus.

- Oj oj kaip išsigandau! - Juokiesi, o kartu ir jo visa šaika. Priėjau ir dėjau jam slap'a. Pasigirdo garsus "uuu", o Tomas ranka lėtai prilietė tą vietą ant skruosto, kur liko raudonos žymės. Išsigandau, bet neparodžiau to.
Visoje klasėje tviravo neapsakoma tyla, kai pagaliau jis prabilo .