Bad boy

8 dalis

*Antradienis*

Motociklo garsas priverte mane atsisukti. 5 vaikinai sėdintis ant motociklų, pritraukė visų dėmesį. Ir aš visiškai nenustebau, po šalmais pamačiusi blogiukus. Grupele merginų - jų merginų (mokyklos fyfu) pribėgo ir pabučiavo savo vaikinus. Kristinos rankos apsivijo Tomo kaklą ir jau norėjo pabučiuot jį, kai jis specialiai pasuko galvą. Jo pyktas žvilgsnis pastebėjo mane, kai aš automatiškai nusukau akys.
-Jie to-bu-li..-išsižiojusi stovėjo Mija.
-Mhm..-sumurmėjau.
-Juk tave visada žavėjo motociklai,tavo svajonė pasivažinėti su jais!-šaukė draugė.
-Ššš,prašau tyliau,-praktiškai sušnabžėjau, bet buvau jau per vėlu...
-Tavo svajonė neišsipyldis,-pašaipiai tarė Kristina,praeidinėdama pro šalį ir pastumdama mane. Tik pravarčiau akys.
-Atsiprašau,-sumurmėjo Mija. Kai į kažką atsitrenkiau.
-Ramink savo merginą,-tariau pro sukastus dantis Tomui.
-Pff,- neaiškink man ka turiu daryti,-pyktokai paaiškino.
-Gerai,-vienintelis žodis,kuri galėjau ištarti. Jis tik nuėjo.
~Po pamokų.~
-Atstok,-sušukau kai Kristina ir vėl mane pastumė, kai rinkau knygas iš spinteles.
-Kaip drįsti tai sakyti man?-nustebo,-mokyklos..-neleidau jai užbaigti.
-Mokyklos prostitutei, oi , atsiprašau, ar atleidžiat man jūsų prostitutiška garbė?-sarkazmas ryškiai jautiesi mano balse. Išgirdau aplinkinių juoką.
-Tu.... tu...-jos balsas trūkinėjo,-tu kalė!-sušuko ir nubėgo apsiverkus.
-Tu šaunuolė, ją jau seniai reikėjo pastatit į vietą,-nusijuokė nepažystamasis.
-Ačiū, aš žinau,-nusišypsojau.
-Aš Rapolas,-ištiese ranką.
-Kira,-paspaudžiau ją.
-Žinai rytoj visa mokykla, kalbės apie tai,-tarė.
-Oh...-atsidusau,-man jau laikas susitiksime,-pamojavau ranka ir nubėgau link mokyklos išėjimo. Vos man žengus iš mokyklos. Pamačiau Tomą atsirėmusi į savo motociklą jo rankos buvo sukryžiuotos. Bandžiau tiesiog praeit pro jį, tačiau jis čiupo man už riešo.
-Žaidi su ugnim,mažute,-jo balsas buvo tylus ir grąsinantis.
-Nebijau nei tavęs,nei tuo labiau Kristinos,-kalbėjau tvirtai nors taip nesijaučiau.
-Gaila, juk žinai, ką mes galim,-pašaipi šypsena žaidė jo veide.
-Ne nežinau,-pasimaiviau, nors tai buvo veltui.
-Aš galiu praverst tavo gyvenimą pragaru,-tai nuskambėjo baisiai.
-Nebijau,-ši karta tai nuskambėjo nelabai įtikinamai.
-Tikrai?-pašaipus jo balsas vedė mane iš proto.
-Taip.
-Mes dar pažiurėsim,-jis apsilaižė lupas, bei paleido mano riešą. Mano kūnų ėjo šiurpuliukai vien pagalvojus apie tai,kad jis kažką sugalvojo, tai tikrai nieko gero nežada.Buvau tikra kvailė vaidindama drąsuolę,dabar už tai atsimokėsiu.
Lėtai žingsniavau šaligatviu, kai mano akivaizdoj pasirodė Sandra ir Kajus, iš jų matėsi, kad jiems buvo tikrai linksma, o aš viską sugadinsiu savo bloga nuotaika.
-Labas,-sušuko Sandra vos pamačiusi mane. O iš Kajaus veido dingo šypsena.
Sandra pažiūrėjo į mane, o paskui į brolį, vėliau ir vėl į mane.
-Ar jūs susipykot?-ji susiraukė.
-Nežinau,-atsakiau žiurėdama į Kajų.
-Kajau?-Sandra atsisuko į jį. Po kelių akimirkų tylos ir žvilgčiojimų vienas į kitą. Jis tik nervingai išspjovė žodžius:
-Po velniu, aš nežinau,-skubiais žingsniais kažkur nuėjo.
-Aš viską sugadinau taip?-lėtai paklausiau Sandros.
-Ne, tu nieko nesugadinai, tiesiog Kajus per daug keistas.-nusišypsojo,-ar nori pakalbėti?-paklausė.
-Taip,-sumurmėjau.
-Čia?- ji parodė ant suoliuko,kuris buvo netoli mūsų. Tik linktelėjau ir atsisėdau. Viską papsakojau. Apie tai kaip manęs vos neišprievartavo ir mane išgelbėjo Tomas, apie tai kaip susipykau su Kajum, ir apie šiandiena , kai Tomas grąsino man .
-...ir dabar aš pasimėčiau, tiesiog nežinau ką man daryti.-baigiau. Ji ne karto nepertraukė manęs, visą laiką įdėmiai klausėsi.
-Aš manau, kad viskas bus gerai,-ji apkabino mane.

*Sandros akimis*

Apkabinau ją. Vienintelis jausmas, kuris dabar buvo manyje tai neapykanta, neapykanta savo broliui. Jis nežinojo, kas su ją atsitiko ir dar drįso taip kalbėti?
-Na žinai, man manau jau laikas, pamokos ir visa kita,-nusišypsojau.
-Taip, aišku aš suprantu,- ji taip pat nusišypsojo, atsistojau ir pradėjau eiti namo. Norėjau greičiau surasti Kajų. Vos įžengus į namus sušukau.
-Kaajau, tu namie?-nesulaukus atsakymo nuskubėjau į jo kambarį.
-Kodėl išejai?-pasklausiau aptikusi jį gulinti ant lovos.
-Nes nenorėjau pasilikti su ja.-pyktai suburbėjo.
-Tu juk sakei ,kad ji patinka tau!-sušukau.
-Sakiau...
-Kas pasikeitė?-negalėjau tramdyt savo pykčio.
-Tu nesuprasi,-taip pat sušuko.
-Suprasiu, pasakyk man!-po ilgos tylos ir vėl tariau,-Kajau, aš tavo sesuo, aš suprasiu tave geriau už koki kitą žmogų,-mano balsas buvo ramus ir rūpestingas.
-Tiesiog.... na....
-Na?-paraginau jį.
-Man atrodo aš įsimylėjau į ją...