Bad boy

19 dalis

*Kiros pozicija*

Buvo per vėlu. Motociklai dideliu greičiu pajudėjo iš vietos. Bijojau dėl Kajaus,bet tuo pačiu jaučiau nerimą dėl Tomo.
Visi aplinkui rėkė. O mano širdis kas kart sustodavo jiems atsidurus ant posūkio. Taigi, paskutinis ratas. Tomas buvo pirmas, o Kajus bandė jį lenkti. Keli metrai iki finišo ir beabejo laimėjo Tomas. Tai buvo akivaizdu. Vos motociklams sustojus pribėgau prie Kajaus.
-Tu galėjai užsimušti!-pradėjau šaukti.
-Kira, tai mano gyvenimas,- ramiai atsakė.
-Bet aš jaudinuos, vis dėlto tu mano vaikinas!-sušukau.
-Tai neduoda tau teisės kištis,- atkirto.
-Kajau, kas vyksta tarp mūsų?- pagaliau paklausiau. Seniai norėjau sužinoti atsakymą.
-Aš nežinau... Tiesiog man atrodo,kad aš nedominu tavęs,- prisipažino.
-Iš kur ištraukei? Ir jei tai būtų taip, kaip manai ar aš būčiau čia atėjusi?-susiraukiau.
-Bet kodėl? KODĖL kada tau blogai tu skambini ne man, o tam sušiktam Tomui?- sušuko -Ką? Iš kur jis?ką jis...
-Ka tu kalbi?-paklausiau ir iškart pajaučiau kaip mano kvėpavimas pasunkėjo. Nežinau kodėl, bet jaučiau baimę.
-Tame vakarėlyje, praeita penktadienį, juk tu paskambinai jam, o ne man. Ir taip, tai jis surado tave ir nuvežė namo,-baigė kalbą bei nusuko žvilgsnį.
-Ka?-viskas ka begalėjau ištarti.
-Pagalvok apie tai,-sumurmėjo bei apsisukes išėjo. Likau stovėt apšalus. Pasukau žvilgsnį ir pastebėjau blogiuku šaiką. Jie visi sveikino Tomą. Mažiausiai ko norėjau dabar tai kalbėtis su Tomu. Greitu žingsniu ėjau pro juos norėdama likti nepastebėta. Bet deja kažkas čiupo man už riešo.
-Ar jau išeini?-išgirdau pašaipu Roko juoką. Aš galvojau,kad išgersi,kaip praeita vakarėli,pameni?-velniška šypsena žaidė jo veidė. Staiga, mano kūnas apšalo, o kojos atrodo nutirpo. Kai prieš mano akys pasirodė praeito penktadienio vaizdas, aš šokau su nepažįstamuoju, galvojau,kad jo nepažįstu, nes buvau per daug girta. Bet dabar prisiminiau, tai buvo Rokas. Aš laižiausi su jo.
-O ne..-žengiau žingsnį atgal,-kodėl nepasakei man to ankščiau!?-sušukau.
-Aš galvojau tu žinai, -jis susiraukė.
-Rokai, iškylo problemų?-išgirdau balsą gale ir jo savininkas buvo Tomas. Papurčiau galvą taip maldaudama,kad Rokas nieko nesakytu jam. Man buvo tiesiog gėda.
-Ne,-greit sumalė bei kažkur nuėjo.
-Ei, ar jis skriaudė tave?-prisimerkė Tomas.
-Ne, o ka?-ištariau bejausmingai. Nors viduje kažkas virpėjo. Kodėl jis paklausė ?
-Tiesiog, nieks negali skriausti tavęs išskyrus manęs,-pašaipiai ištarė. Nors jaučiau,kad šie žodžiai nebuvo pyktibiški.
-Tomai,-ištariau jo vardą,kai jis sukosi eiti.
-m?-atsisuko.
-Ačiū už tai,kad parvežei mane namo iš to vakarėlio,-sumurmėjau bei nusukau akys.
-Aš tiesiog padariau paslaugą tavo luzeriui vaikinui,-mirktelėjo. Kažkodėl visai nenustebau jo žodžių.
-Ir dar nepykstu ant tavęs daugiau,bet Kajaus prašau taip nevadinti,-mirktelėjau jam ir apsisukusiu nuėjau. Buvau patenkinta savo pasakytais jam žodžiais.

*Ketvirtadienis*.

Sunkiai atsikėliau po vakarykščio vakaro. Bet dabar visą apsimiegojusi galėjau sėdėti pirmoje pamokoje ir klausytis nuobodžių mokytojos pasakojimų.
-Primenu,kad rytojui turėjote parašyti referatus poromis,-prabilo. Visai pamiršau. Staigiu judėsiau atsisukau į Roką. O jis kažką rašė. Kai gavau poperiuką ant stalo.
"Po pamokų bibliotekoje, parodysi man.
-R. ".
Fak. Vakar turėjau pabaigti jį, bet dėl sušiktų rungtynių neturėjau laiko. Pamoka pasibaigė,aš skubėdama kaip ir visi išėjau iš klasės.
-Palauk,-išgirdau cypenti balsą gale. Pavarčiau akis bei atsisukau prieš mane stovėjo Kristina ir jos "padruškės" kitų blogiukų merginos. Tai Eriko ir Beno,nes Rokas su Ignu neturi jų. Kaip girdėjau Ignas neturi dėl savo keistumo, o Rokas vien dėl to,kad yra mergišius jį domina tik vienaktiniai nuotykiai.
-Ko norit?-sukryžiavau rankas.
-Kad paliktum Tomą ramybėje, arba maža nepasirodis,-suvaidino Kristina.
-Pirmiausiai aš prie jo nelendu. Ir prašau negrąsinti man,-bandžiau išlikti mandagi.
-Visi mato,kaip kabiniesi jam ant kaklo, taip merginos?-atsisuko į tas dvi lėles. Jos pradėjo linksėti.
-Jei jus aklos, aš nekalta, jis pats prieina prie manęs, nes jam nereikalinga tokia bejausmė špakliuota lėlė kaip tu,-sušukau. Bet iškart pasigailėjau. Neturėjau sakyti to, juk aš jo net nedominu.
Kristina pradėjo apgailėtinai žliumbti. Greitu žingsnių dingau iš ten. Kas mane už liežuvio tempė? Buvau tokia kvaila sakydama tai.
~Po pamokų.
Ėjau link bibliotekos,kai kažkieno ranka susirado manąją.
Atsisukus pamačiau Tomą.
-Kur eini?-sušnabždėjo.
-Trauk ranką,-nežiurėdama į jį atkirtau.
-Sakei nebepyksti.
-Tu turi merginą,Tomai,-pažiurėjau į jį,bet iškart pasigailėjau, buvau per daug arti jo, kad net galėjau jausti jo kvepalus.
-O tu vaikiną,bet tai netrukdo mums,-nusišypsojo velniška šypsena. Ištikro norėjau to,bet mano principai man neleido.
Pajaučiau jo lupas ant savųjų.
-Ne, -atsitraukiau.
-Po velnių kas dar?-mačiau pyktį jo akyse.
-Mes negalim,-sušnabždėjau ir nuleidau žvilgsnį, o jis akimirką tiesiog žiūrėjo man į akis. Bet tada kumščiu trenkė į sieną.
-Kodėl tu tokia sudėtinga?-sušuko.
-Nes aš ne šliundra,-sumurmėjau.