Vilkai, sužadinę manyje aistrą

6 Skyrius

Paskutinį kartą įkvėpiau šviežaus oro ir staiga pajutau tvirtas rankas sau už nugaros. Žmogus nutempė mane grindiniu ir taip paliko šalia upelio. Pakėlusi akis pamačiau jau seną veidą. Kajus. Tačiau visas apsižavėjimas juo dingo. Dabar nekenčiau jo visa savo esybe.
- Tu ką proto netekai, - išgirdau susirūpinusi balsą.
- Palik mane, - tyliai tariau.
- Palikti, kad vėl eitum į mirtį?! - supykęs užrėkė.
- Taip.
'' Herojaus,, akyse matėsi nustebimas dėl mano žodžių. Tačiau jis greit susitvardė.
- Eime, - paėmė mane už alkūnės leisdamas man atsistoti.
- Niekur aš neisiu, girdi? Išvis nereikėjo manęs tau gelbėti. Vistiek nebėra prasmės tęsti gyvenimą.
- Tik atlieku savo, kaip žmogaus, pareigą.
Po šių žodžių jis paėmė mane ant rankų ir kažkur nešė. Iš pradžių niurzgėjau ir spardžiausi, bet vėliau tiesiog neužteko jėgų priešintis. Po truputį ėmiau grimsti į gilų miegą.

Atsimerkiau svetimame kambaryje. Raudonos sienos rėžė neprasibudinasias akis. Gulėjau siauroje, neiškleistoje sofoje. Smarkiai skaudėjo smilkinius. Turbūt nuo nuolataus verkimo. Atsisėdau lovoje. Nejau aš Kajaus namuose? Taip bemąstant pamačiau savo gelbėtoją dedanti ant palangės vakarienę.
- Pavalgyk, - meiliai šypsodamasis tarė.
- Aš... Ačiū, - neįstengiau daugiau nieko išlementi.
- Atsiprašau, kad sukėliau tau tiek rūpesčių. Seniai atpratųsi, kad manimi šitaip rūpintųsi, - įstengiau išspausti nors kokį šypsnį.
- Eh, nieko tokio. Svarbu, kad tau viskas gerai.
Daugiau nieko neatsakiau. Kažkaip nemalonu ir keista pasidarė, jog jis taip manimi rūpinasi...

~Rytas~

Iš ryto niekaip nepramerkiau akių. Neatsimenu kada paskutinį kartą taip gerai išsimiegojau. Gerklė buvo visai išdžiuvusi, tad tiesiau ranką paimti stiklinę su vandeniu tačiau ranka atsimušė į kažką didelį ir šiltą.
Nejau... Sutrikusi staigiu judesiu atsisėdau lovoje ir žiūrėjau į visdar miegantį jaunuolį. Kajus.

Stovėjau prieš veidrodį ir rengiausi savo vakarykščius drabužius. Susivėlę plaukai bylojo, jog vakar buvo sunki diena.
- O, jau atsikėlei,- išgirdau žingsnius už nugaros.
- Taipp, - atsidusau.
- Kaip jautiesi? - paklausė man jau pažįstamas balsas.
- Eh, gal kažkiek ir geriau, tačiau vistiek prastai...
- Neliūdėk, šiandien tave parvešiu namo, - ruošdamasis sumurmėjo Kajus.
- Ne, neveši.
- Kk kodėl?? - nustebęs jis atrodydavo taip mielai.
- Vežk mane bet kur, bet tik ne į namus....