Vilkai, sužadinę manyje aistrą

10 Skyrius

Atsisėdau ant sofos prie Kajaus. Pajutau nuo mūsų kūno sklindančią šilumą. Buvo taip patogu ir gera. Netikėtai vaikinas, apie kurį šiomis dienomis tik ir galvojau, paėmė pultelį ir išjungė iki šiol veikųsi televizorių.
- Mėgstu pabūti tyloje, - pridūrė.
Atsipalaidavęs jis atlošė galvą ant sofos krašto ir stipriai užmerkė akis. Nuobodžiaudama pradėjau vartyti ant stalo numestus žurnalus. Daugiausia juose buvo rašoma apie dar negirdėtų žanrų muziką. Varčiau žurnalus vieno po kito tikėdamasi rasti kažką aktualaus ir sau. Ir radau. Tik ne to ko tikėjausi. Paskutinio žurnalo gale pamačiau skelbimą skelbiantį parodos atidarymą. Jame rašė jog po mėnesio vyks paveikslų atranka, tad kas pasitiki savo jėgomis kviečiami pasidalinti savo kūriniais. Vėl iškilo mano paveisklo vaizdas, ausyse spengė parodos rengėjo žodžiai. Stipriai alsavau ir norėjau rėkti. Nebegirdėjau nieko tik savo neįprastai greitą kvėpavimo tempą. Kaip mažas vaikas puoliau į isteriją. Trenkusi žurnalą į kavos staliuką sunkiais žingsniais ėjau link savo kambario, toliau nuo to prakeikto skelbimo. Pirmą kartą nuoširdžiai nekenčiau meno, o tuo labiau žmonių kurie jį puoselėja.

~Kajus~

Atlošęs galvą vaidinau, jog užsnūdau. Tačiau iš tiesų, vos prasimerkęs, stebėjau mano minčių trigdytoją. Alex. Ji tokia užsispyrusi ir begalo maloni. Stebėjau jos kiekvieną judesį. Po ilgos tylos ji pasiėmė ant staliuko sudėtus žurnalus ir juos vartė. Vartydama karts nuo karto susiraukdavo. Turbūt muzikiniai skoniai visdėlto mūsų skirtingi. Staiga atvertųsi paskutinį žurnalą jos veido mimika žymiai suprastėjo. Ji tiesiog verdė pykčiu. Taip siaubingai susinervinusi iš visų jėgų trenkė žurnalą į stalą, kad net iki šiol buvusios mano kojos ant jo, nukrito.
Vėliau ji stipriais žvilgsniais nukulniavo į savo kambarį. Išgirdau su kokiu dideliu trenksmu ji uždarė miegamojo duris. Staigiai prilėkiau prie žurnalo ir žvilgtelėjau į jį. Tai pamatęs tik pasikasiau kaklą ir nukulniavau pas Alex.

~Alex~

Su trenksmu uždariau duris ir puoliau ant kelių. Verkdama sudėjau rankas ir klausiau Dievą: už ką man taip? Kodėl jis man siunčia tiek išbandymų kurių, rodos, nepajėgsiu atlaikyti? Pasirodė taip baugu ir tuščia viduje. Lyg viskas iš manęs bųtų pavogta. Meilė džiaugsmas, laimė.... Palikti tik liūdesys ir nuolatinė graužatis, jog neišpildžiau tėvų svajonės.
- Nagi, nesisielok taip, - pajutau sunkią ranką sau ant peties.
- Man nereikia tavo užuojautos.
-Atėjau neužjausti, tačiau kai ką tau papasakoti, - taip taręs pakėlė mane ant žemės ir pasodino ant sofos. Pats atsitūpė priešais mane ir žvelgė tiesiai į mano akis. Kad ir kokios įspūdingos bebūtų jo akys, vengiau jų kontakto.
- Klausyk. Žinau, kad tave įgrįsau. Tačiau noriu tau papasakoti istoriją apie save. Taigi, buvau studentas visiškai neužsiminėjantis daile. Iki kol manęs neišmetė iš universiteto. Supratęs, jog turiu imtis kažko kito pradėjau piešti. Pastebėjau, jog visai gražiai piešiu yad tai puoselėjau toliau. Po kiek laiko užsirašiau į dailės akademiją. Mane atstūmė visa šeima kadangi jie visi tikėjosi iš manęs daktaro ar teisininko. Vienintelė paguoda liko seneliai. Su jais sutardavau puikiai ir jie begalo mane mylėjo. Tada man buvo begalo svarbus jų palaikymas. Tačiau po mėnesio jie pakliuvo į avariją. Dvi savaites žiūrėjau kaip jie guli komoje. Kol galiausiai jie visam laikui paliko mane. Po jų mirties atsikrausčiau į jų namą ir čia glaudžiuosi. Kiekviena diena praleista čia, man primena senelius. Palyginus su manimi tau viskas prieš akį. Tu gali labai daug pasiekti. Supranti, aš ne tam tave gelbėjau, jog palikčiau likimo valiai. Aš jaučiu pareigą tave išvesti iš visos šitos makalynės ir rodyti kelią. Tu nesupranti kiek tu daug gali pasiekti, jei tik norėsi, - po išsakytos litanijos jis dar kartą pažiūrėjo man į akis ir tvirtai apkabino. Nebežinojau kas čia dedasi, tad tiesiog suspaudžiau jį tvirčiau.