Vilkai, sužadinę manyje aistrą

1 Skyrius

Vaikščiojau koridoriumi išpuoštu garsiausių dailininkų paveikslais. Įsivaizdavau kaip vienas iš parodos rengėjų prie vieno įžymaus paveikslo priklijuoja mano biografiją. Jau gan senai užsiminėju daile ir štai dabar kupina užsidegimo bei su truputėliu jaudulio einu link savo svajonės. Atidariusi dideles, baltas duris išvydau mažą kabinetą. Čia dvelkė neseniai perdažytomis sienomis. Visur, kur tik akys užmatė voliojosi studentų kūriniai. Dešiniajame kampe į sieną pasirėmės stovėjo anklode užklotas paveikslas. Nuo pat mažumės esu smalsi, iki šiol niekas nepasikeitė. Priėjau arčiau, kad pasiekčiau užtiesalo kraštą ir jį nutraukiau. Prieš mane stovėjo tiesiog pasakiškas piešinys. Jame pavaizduoti nuožmus vilkas ir niekuo jam nenusileidžiantis vyras. Apsvaigau žiūrėdama.
- Pasakiškas, tiesa? - staiga išgirdau balsą už nugaros.
- Atleiskit, nejutau kaip įėjot, - pamačiusi prieš mane stovintį vyrą susigėdusi greit iššoviau.
- Vilkas ir žmogus išties tokie panašūs, - svajingai tęsė turbūt galerijos savininkas.
- Atleiskit, ką turite omenyje? - sutrikusi, nedrąsiai paklausiau.
- Paveikslas. Antai, - rodė man į paveisklą su vilku.
- Ak, taip, - skubiai sumečiau.
- Aš Stivenas, šios galerijos savininkas, - maloniai šypsodamasis vyriškis man ištiesė ranką.
- Aš Alex, domiuosi daile, - spūstelėjusi jam ranką, atsakiau.
- Na, tai turbūt nesunku bus vieną kitą suprasti, - klastingai nusišypsojo gražuolis, taip parodydamas savo nuostabius dantis.
- Išties, - linksmai tariau.
- Tai ko atėjote? - neslėpdamas smalsumo, paklausė jis.
- Ak, žinoma. Taigi kaip sakiau užsiminėju daile. Senai svajoju atsidurti šių dienų garsiausių dailininkų dešimtuke, tačiau nerasdavau progos tai įgyvendinti. Tad atėjau čia su pasiūlymu duoti vieną iš savo gražiausių piešinių jums.
Nuostabios šypsenos savininkas ilgai mąstė. Dieve, net negalėjau pagalvoti kad nuo jo sprendimo priklauso mano ateitis ir šlovė. Ant kaktos atsirado lengvi prakaito lašeliai, kojos pradėjo tirtėti. Bijojau net į vyriškio pusę pažvelgti.
- Na, jūs gi suprantate, kad šioje parodoje kabiname tik išties nuostabius meno kūrinius. Iš pirmo aš turėčiau apžiūrėti jūsų darbus ir tik tada galiu tiksliai nuspręsti. Matau jūs miela mergina, tad atvežkit savo paveisklą ryt, tada ir pasakysiu paskutinį verdiktą, - kitaip nei prieš kelias minutes, rimtai pasakė Stivenas.
- Labai jums ačiū, rytoj būtinai čia būsiu, - su plačia šypsena veide vos nesušukau.
- Iki greito, - tepasakė vyriškis durims, kadangi aš iš laimės jau seniai buvau išliuoksėjusi iš parodos.