Vilkai, sužadinę manyje aistrą

~19~

Apsistojome viešbutyje, netoli Kajaus gimtinės. Kol keliavome iki vietos visi aplinkiniai kaimai atrodė lyg išluoti, o greitosios pagalbos turbūt visai nėra, niekas nesirūpina išmirusiomis gyvenvietėmis. Nenuostabu kodėl jie prašė Kajaus pagalbos, juk daugiau iš jų giminėa nieko nebelikę. O jie taip nedėkingai su juo pasielgė.

Iš didžiulių lagaminų krovėmės daiktus. Atsivežėme visko, ko gali prireikti Amerikoje: anklodžių, indų, siūvimo reikmenų, filosofinių bei psichologinių knygų. Motelio kambariukas buvo visai mažytis todėl visų daiktų nepajėgėme sutalpinti taip palikdami begalę dėžių. Ketiname čia apsistoti savaitę. O vėliau nežinau. Gal kažkur aplinkiniuose kaimuose, o gal net ir į miestą. Pasilikome visiškoje nežinomybėje, bet džiugu, kad per viską eisime kartu, džiugu, kad susitaikėme.

- Alex?
- Hm?
- Žiūrėk radau lankstinuką, pasiskaityk, - įsprūdo į rankas man kažkokią mažą knygutę.
- Kas čia? - abejingai paklausiau.
- Rašo apie studijas, galimybes Amerikoje. Jugi užsiimti kažkuo reikės, o tu dar neturi studijų atestato. Be jo labai sunku gauti legalų darbą.
- Tu kalbi apie piešimą?
- Būtent, mieloji, - nusišypsojo.
- Pažiūrėsiu.

Daiktai sudėti, na, dalis jų tai tikrai, dulkės nušluostytos, beliko tik apsiprausti po dušu ir persirengti, juk buvo tokia sunki kelionė. Jaučiau labai didelę įtampą naujoje šalyje, tad dušas manau čia, neatsiejamas reikalas.

- Kajau, o kas čia?
Atidariusi sandėliuko duris išvydau uždengtą paveikslą. Numaniau kas už to apvalkalo, tačiau norėjau įsitikinti.
- Tai mano paveikslas. Rodos, sėkmingiausias iš visų jų.
Atsitraukiau skarmalą. Ir taip, čia, prieš mane, vėl stovėjo tas didingas ir tuo pačiu baisus šedevras. Tos vilko ugninės akys atrodo dar labiau nei tą pirmą kartą degino mane iš vidaus, o jo siluetas rodos tuoj iššoks iš už drobės. Jaučiau jam didžiulę pagarbą, žiūrėjau į jį aistringomis ir neabejingomis akimis.
- Hmm, ar viskas gerai?
Vėl grįžau į realybę, į egzistuojantį mūsų eros pasaulį.
- Žinai ką... Jūs su tuo vilku..
- Kas mes? - nekantraujamai pertraukė.
- Vilkai, sužadinę manyje aistrą.