Vilkai, sužadinę manyje aistrą

13 Skyrius

Šįryt atsibudau vėlai. Šiomis dienomis einu begalo vėlai miegoti kadangi turiu prižiūrėti Alex. Kiekvieną dieną grįždamas iš darbo vis tikiuosi, jog ji pasitaisiusi. Tiesa, dabar, po trejų savaičių, jos būklė geresnė, tačiau nežymiai. Ji jau gali atsakyti į elementarius klausimus. Bet jausmų mylimosios žodžiuose nejaučiu. Apskritai, jos balse nejaučiu nei pykčio nei liūdesio gaidelės. Nieko. Niekada negalvojau, kad žmogus per tokį trumpą laiką gali šitiek pasikeisti. Mes pažįstami tik mėnesį, tačiau rodos, ją suprantu lyg savo sesę. Ji seniau buvo tokia atvira ir tyra. Prisimenu jos skardų juoką ir plačią, nuostabią šypseną. Ji mano vardą tardavo taip šiltai ir mielai. Jos akys galėjo įsikverbti į slapčiausias tavo sielos vietas ir jas atverti. Su ja būdamas patyriau ką reiškia tikras gėris ir dėkingumas. Tačiau tai truko neilgai. Per trumpai, jog galėčiau pakankamai atsidžiaugti jos rūpesčiu ir naiviu nerimu dėl manęs.

Kaip visad ėjau pažiūrėti kaip jaučiasi mano draugė. Ji visdar stovėjo prie savo šedevro.
- Labas, - iš netikėtumo net krūptelėjau.
- L-labas, - sumikčiojau.
Pažvelgusi į mane liūdesio pilnomis akimis vėl knibo į darbą. Visdar stovėjau išpūtęs akis. Iki šiol ji niekad su manimi nesisveikindavo. Jau maniau, kad ji vėl ta mieloji mergina, kokia buvo iki šiol, tačiau turbūt taip maniau, kad įtikinčiau patį save.

Netikėtai rankoje laikytas telefonas pradėjo vibruoti. Jau seniai niekas man neskambino. Ilgai nelaukęs paspaudžiau mygtuką ir pridėjau telefoną prie ausies.
- Alio?
Tai ką išgirdau kitame laido gale privertė mane stipriai nuryti burnoje susikaupusias seiles.