Vilkai, sužadinę manyje aistrą

16 Skyrius

Liko dvi valandos iki mano gyvenimo lemties. Dvi valandos iki verdikto, kuris nulems ar aš išbrisiu iš liūno ar vis dėlto jame liksiu ir grimsiu gilyn. Šiuo laikotarpiu man tokia didelė nuotaikų kaita, jog net nežinau ar dėl įvykusių įvykių verkti ar džiaugtis. Žinojau tik viena. Turiu užbaigti ką visą gyvenimą puoselėjau.

~Kajus~

Sėdėjau lauke ant laiptų. Jutau kaip stambūs lietaus lašai ridenosi mano veidu. Lauke smarkiai kovėsi grėsmingi žaibo liežuviai, medžiai tiesiog lenkėsi prie žemės nuo nežmoniško vėjo ir šalčio. Per visą šį chaosą tik aš, rodos, vienintelis buvau ramut ramutėlis. Atrėmęs galvą į ledu sukaustytą stulpą, mąsčiau. Tik tą ir telieką daryti. Nei valgyti, o tuo labiau miegoti nebesinori. Nebent žinočiau, jog užmigęs, nebeatsibusčiau.

Vis svarstau apie tėvus. O gal visdėlto nevykti pas juos? Aš žinau. Žinau, kad jiems reikia mano pagalbos. Bet aš nemoku padėti. Aš tik viską sugadinu.
Iki pačiol negaliu patikėti, kad aš toks nevisprotis, jog manyčiau, kad mane gali kažkas mylėti. Po velnių, aš taip myliu Alex. Aš nesuprantu, kodėl ji nejaučia to paties? Juk seniau taip gerai sutardavome. Kas pasikeitė? Gal kažką negero jai padariau? Ar įžeidžiau su savo sarkazmu? Gal jai trūko švelnumo? Kodėl ji man nepasako? Juk galėčiau viską ištaisyti. O galbūt tik dar labiau pabloginčiau situaciją.

~Alex~

Staiga pasigirdo durų girždesys. Atsigręžusi išvydau kiaurai sušlapusį ir nelaimingą Kajų. Kaip norėtųsi prieiti ir jį apkabinti. Bet negaliu. Aš nesuprantu. Lyg nematoma riba mus skirtų. Ir dėl viso to kalta pati aš. Na, bet gal ir gerai. Aš nematau, kad Kajus labai sielvartautų, jog mes nebendraujam. Nematau reikalo ir aš dėl jo nerimauti...

Liko tik daugiau nei pusvalandis iki didžiosios akimirkos. Jaučiuosi lyg bejausmis akmuo. Tiek mažai laiko liko būti su žmogumi, kuris taip manimi rūpinosi, bet man nekyla jokios emocijos. Visą laiką galvoju tik apie tą nelemtą paveikslą. Staiga pažvelgusi į laikrodį ir išsigandusi greitai susiruošiau, apsirengiau, ir jau norėjau eiti, bet mane sustabdė mano minčių užkariautojas:
- Lauke šalta, pavešiu, - atsiduso Kajus.
Nieko neatsakiusi, nešdama paveikslą nuėjau link automobilio. Įsėdusi įsmigau į sėdynę ir atsilošiau. Nors visą laiką neišdrįsau pakelti akių, jaučiau kaip Kajus stebėjo mane. Iš tolo jutau jo akių šilumą ir rūpestį. Užplūdo keisti jausmai. Šiuo momentu man mažiausiai to reikėjo, tad tik nusipurčiau ir leidau sau pasinerti į minčių begalybę.

Atvažiavome. Kelias minutes dar pastoviniavome vietoje, tačiau po kiek laiko prisiminiau, kad neužilgo paroda, tad nuėjau pasiimti daiktų.
- Iki, - tariau, kai viską susikroviau.
- Iki... - nutęsė.
Kelias minutes stovėdama lietuje dar stebėjau kaip mėlynas audi važiuoja link oro uosto.

Vėl tas pats koridorius, priešaky, tos pačios didelės baltos durys. Seniau muziejo didingai atrodžiusios sienos, dabar tik pilki, niekuo neišsiskiriantys tuštumos plotai. Dabar kaip niekad bijau vėl nudegti. Bijau vėl išgirsti lemtingus žodžius. Šįkart tikrai neatlaikysiu. Ypač kai nėra kas paguostų. Šiek tiek dvejodama paliečiau auksu dengtą rankeną. Staiga ranką nutvilkė ir greit ją patraukiau. Suprukščiau. Netikėtai visus mano nuogastavimus pertraukė į galvą lendantys prisiminimai. Iš nežinia kur skverbėsi pačios reikšmingiausios ir pačios džiaugsmingiausios akimirkos. O visas jas vienijo vienas žmogus. Kajus. Prisiminiau kaip jis mane išgelbėjo, nuo didžiausios mano gyvenime klaidos. Prisiminiau kaip gera man buvo apsikabinus jį. Jutau nuo jo sklindančią šilumą. Žvelgiau į jo meile kupinas akis. Liečiau jo švelnius plaukus. Bučiavau jo putlias lūpas. Deja, tik mintyse. Tačiau svarbiausia, tai dariau su beprotiška meile. Supratau kaip stipriai jį myliu. Supratau, kad man nieko nėra svarbiau už jį. Staiga pajutau kaip karčios ašaros stipriai degina mano skruostus. Jos skverbėsi iš visur. Iš širdies, sielos gelmių, galūnių. Meilė apdemdė protą.

Nuo tokių minčių atsipeikėti padėjo tik Stiveno balsas:
- Atsiprašau, kažko norėsite? - jo rimtas žvilgsnis privertė mane atsipeikėti.
- Taip... Ne.. Nežinau, - sumikčiojau.
Nesiklausydama parodos rengėjo nepasitenkinimo padėjau savo jau nebereikšmingą paveikslą prieš jo nosį ir smarkiai trinktelėjusi durimis išlėkiau pro duris. Man neberūpėjo, ar jis išmes tą mėšlo krūvą ar pakabins. Šiuo metu man mažiausiai rūpėjo pripažinimas ar šlovė. Dabar svarbiausia spėti iki kol neišskrido lėktuvas į Ameriką.